Ar verta išsaugoti santuoką „dėl vaikų“? Psichologų ir tyrimų įžvalgos

Bus kiek žmonių, tiek nuomonių. Šiuolaikiniame pasaulyje skyrybos nėra neįprastas reiškinys. Nepaisant to, daugelis porų išlaiko oficialų šeimos statusą, aiškindamos, kad tai atitinka vaiko interesus. Tačiau praktika rodo, kad tai iš esmės ydinga strategija. Tėvų nenoras traumuoti atžalų, baimė, kad vaikams bus per sunku gyventi be vieno iš tėvų šalia, sulaiko nuo lemiamo žingsnio skyrybų link. Pliusai likti kartu, kol vaikai užaugs, visiems aiškūs: vaikai turės abu tėvus, jiems nereikės patirti skausmingo skyrybų proceso ir t. t. Tačiau kokia kita medalio pusė, jei pora nusprendė gyventi kartu tik dėl vaikų? Šiame straipsnyje gilinsimės į šį sudėtingą klausimą, remdamiesi psichologų įžvalgomis ir sociologiniais tyrimais.

Santuokos išsaugojimo motyvai: „Dėl vaiko“ ar dėl savęs?

Dažniausiai žmonės, kurie sako sau ir kitiems, kad gyvena kartu dėl vaikų, iš tikrųjų imituoja šeimyninį gyvenimą dėl visai kitų priežasčių. Jie daug investavo į savo partnerį ir laikosi įsikibę praeities. Jie gyvena kankinančiame laukime ir tikisi, kad praeityje buvę geri santykiai staiga sugrįš, nors tam nėra jokių prielaidų. Jiems gaila energijos, kurią jie išeikvojo tapdami sutuoktiniais, gaila jų emocinių išteklių. Jie prisimena, su kuo iš pradžių susituokė, ir šalia savęs mato visai kitą žmogų. Tokie partneriai (ar vienas jų) jaučiasi blogai, pagalvoję, kad sutuoktinis gali kurti savo laimingą gyvenimą su kitu žmogumi. Todėl jie nenori jo paleisti ir gyventi savo gyvenimo.

Psichologė Veronika Daugėlienė pažymi, kad už rūpesčio dėl vaikų šydo dažnai slypi pačių tėvų baimės. Kai šeimos sistemos ištekliai išsenka, sutuoktiniai bijo atsidurti nežinomybėje - kas bus toliau, kaip po skyrybų su manimi elgsis mano vaikas ir kaip bus kuriamas mano materialinis gyvenimas, kaip skyrybos paveiks mano socialinį statusą, ar rasiu geresnį partnerį, ar ne. Jei šeimyninis gyvenimas nepavyksta, kiekvieną iš sutuoktinių užplūsta daugybė abejonių ir rūpesčių. Taip pat baisu prisiimti atsakomybę už sprendimą išsiskirti. Kartais nuo skyrybų sulaiko ir finansinės priežastys - pasirinkdamas gyvenimą kartu sutuoktinis iškelia materialines vertybes virš dvasinių.

Kiti paniškai bijo vienatvės ar visiškai nepasitiki savimi, mano, kad vieni nieko nesugebės. Įdomu tai, kad skyrybų mažiau bijo tie sutuoktiniai, kurių šeimos istorijoje jų nebuvo, nei tie, kurių tėvai išsiskyrę. Patys prisimindami sunkius su šeimos iširimu susijusius vaikystės išgyvenimus šie žmonės iš visų jėgų stengiasi nekartoti tėvų scenarijaus. Garsioji Holivudo aktorių pora Bradas Piitas ir Angelina Jolie augina šešis vaikus - tris biologinius ir tris įvaikintus. B. Pitto artimu draugu besiskelbiantis aiškiaregys Ronas Bardas pernai pareiškė, kad viena garsiausių Holivudo porų iš tiesų nėra tokia jau tobula. Anot aiškiaregio, Bradas nemyli Angelinos ir su ja gyvena tik dėl vaikų, esą aktorius jaučiasi tarsi įspraustas į narvelį, bet nežada palikti žmonos ir vaikų, nes šis žingsnis labai pakenktų jo įvaizdžiui. Nei patys aktoriai, nei jų atstovai spaudai nekomentavo šio aiškiaregio pasisakymo. Žinoma skyrybų ir tėvystės trenerė Rosalinda Sedacca, remdamasi asmenine patirtimi, tvirtina, kad tėvų skyrybos geriau negu gyventi namuose, kur tvyro nepagarba vienas kitam, tėvai pykstasi, o vaikai liūdi.

Kodėl gyventi kartu „dėl vaikų“ - ydinga strategija?

Jei šeimos funkciniai ištekliai yra išsekę, požiūris „dėl vaikų ištversiu viską“ yra visiškai nekonstruktyvus. Toks pasiaukojimas yra visiškai nesveikas. Anksčiau ar vėliau visos užgniaužtos neigiamos emocijos atsiskleis psichosomatinėmis ligomis, stresinėmis ar depresinėmis reakcijomis, kurios gali paveikti ne tik jūsų sveikatą, bet ir šeimą bei socialinį gyvenimą. Jeigu nejauti laimės ten, kur esi, sek savo nuojauta ir atrasi, kur tau reikia būti. Gyvenimas yra vienas, jus irgi turit, galit gyventi savo gyvenima, turit teisę.

Psichologė Neringa Bernatonienė pabrėžia: „Tyrimai rodo, kad vaikai, gyvenantys neišsiskyrusiose, bet itin aukšto konfliktiškumo šeimose arba šeimose, kuriose nėra atviro konflikto, bet vyrauja didelė įtampa ir paslėptas priešiškumas, turi didesnę emocinių ir elgesio sunkumų riziką, nei vaikai, gyvenantys su išsiskyrusiais, bet nekonfliktiškais tėvais.“ Tėvai, esantys nuolatiniame konflikte, namie sukuria nepakeliamą įtampą, kurioje nelieka erdvės vaikų išgyvenimams, dėl patiriamos įtampos vaikai gali turėti depresinių, nerimo, mokymosi sunkumų, ieškoti nusiraminimo pavojingai elgdamiesi ir pan.

Poveikis vaikų psichikai ir raidai

Vaiką labai traumuoja situacija, kai jis stebi ar patiria psichologinę ar fizinę agresiją. Būdamas aplinkoje, kurioje tėvai vienas kitą moraliai žlugdo, vaikas tampa įkaitu. Suaugusiųjų šaltasis karas daro įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Kai oficialiai viskas gerai ir sutuoktiniai nesiginčija vaiko akivaizdoje, vaikas vis tiek lieka nelaimingas. Jis mato, kad gyvena labai šaltoje aplinkoje, jo tėvai tarpusavyje nelabai bendrauja, vakarienės metu visi įlindę į telefonus, namuose nėra juoko, šilumos ar apkabinimų. Vaikas yra sutrikęs, nežino, ką daryti, nes apie šią akivaizdžią tikrovę jam nekalbama, ji nutylima. Ir jis pats negali teisingai interpretuoti to, kas vyksta. Vaikas priverstas spėlioti, jis yra rūstus ir liūdnas, nuolatinėje įtampoje.

Tėvų tarpusavio meilės ir šilumos stygių vaikas puikiai jaučia ir priima tai kaip gyvenimo realybę labai subtiliame pasąmonės lygmenyje. Kadangi tėvai vaikui yra visas ar bent jau didelė dalis pasaulio (priklausomai nuo vaiko amžiaus), jų santykiai tampa kertiniu akmeniu kuriant tiesą apie realybę. Šio suvokimo pagrindu jis kurs savo gyvenimą. Tėvai neretai bando šį poreikį kompensuoti žaislais, kelionėmis ir linksmybėmis, nes duoti vaikui to, ko jam reikia labiausiai, sunkiai beišgali. Neteisingas elgesio modelis greičiausiai plis toliau, sukurdamas dar vieną nelaimingą porą.

Šeimos konsultantų požiūriu, šeima - tai ne prievolė, ne pareiga, ne socialinė dogma, o savanoriška dviejų žmonių sugyvenimo forma, kurioje kiekvienas jaučiasi gerai ir gali tobulėti. Todėl, jei šeimoje nėra normalių, šiltų, pasitikėjimu grįstų, artimų santykių, vaiko asmenybė tokiomis sąlygomis formuojasi iškreiptai. Suaugus tai jam būtinai atsilieps.

Vaikai neįvertins aukos

Daugelis tėvų kažkodėl mano, kad yra tam tikras amžius, nuo kurio vaikui mažiausiai traumuojanti informacija apie skyrybas. Pavyzdžiui, gyvenkime dar penkerius metus, leiskime jam užaugti. Tai iliuzija. Metai gyvenimo šaltojo karo, atvirų skandalų ir konfrontacijų atmosferoje jam yra skausmingi. Ir už šiuos „išgelbėtus“ santykius niekas niekada nepadėkojo. Būti tėvų kančios priežastimi nėra laiminga ar maloni patirtis. Vaikai užaugs ir visiškai neįvertins jūsų pasiaukojimo. Vaikas gali niekada neįvertinti jūsų aukos ir net daugiau - vieną dieną sulauksite priekaištų, kad nesiėmėte veiksmų ir leidote jam augti chaotiškoje, įtampos ir konfliktų kupinoje aplinkoje.

Mano mama išsiskyrė su mano tėvu, kai man buvo 5, o sesei 3 metukai. Tikrai neverta gyventi dėl vaikų. Aš geriau jau išgyvenčiau tėvų skyrybas, nei antrą kartą pergyvenčiau tėvų nesutarimus, barnius ir t.t. Šioje situacijoje vieno teisingo atsakymo nerasite - labai priklauso, kaip iki šiol bendravote.

Faktų kalba: tyrimai ir statistika

Didžiosios Britanijos sociologų atlikta apklausa parodė, kad 10 proc. porų gyvena kartu dėl vaikų ir planuoja skirtis, kai jie suaugs. Kito britų atlikto tyrimo duomenimis, dauguma sutuoktinių, kurie neišsiskyrė tik dėl vaikų, mano, kad auka buvo beprasmė. Net 75 proc. taip gyvenusių sutuoktinių apgailestavo neišsiskyrę anksčiau ir net 90 proc. prisipažino, kad tikrai būtų tai padarę, jei būtų sulaukę palaikymo iš aplinkinių.

Lietuvoje daugiau nei pusė santuokų nesibaigia taip, kaip mes nuo vaikystės įpratę girdėti pasakose: „jie gyveno ilgai ir laimingai...“ 2019 m. Lietuvoje 100 santuokų teko 45 ištuokos. Daugiau nei pusė išsituokusiųjų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų. Po skyrybų šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi beveik 7 tūkstančiai vaikų.

Skyrybos: kada tai geriau vaikams?

„Kas geriau - vaiką supurtyti ar nuolat tąsyti?“ - retoriškai klausia psichologė V. Daugėlienė. Ji teigia, kad nuolatinis vaiko tąsymas pridarytų didesnės žalos. Geriau ramūs ir laimingi tėvai, gyvenantys atskirai, nei tėvai, gyvenantys kartu, bet nekenčiantys vienas kito. Vaikas, norėdamas suprasti tėvų skyrybų priežastis, kaltina save, kad buvo nepakankamai geras, prisiima skyrybų priežastis sau.

Kilus abejonėms dėl skyrybų ar santuokos išsaugojimo vardan vaikų gerovės, verta pagalvoti, kas labiau vaikus žaloja - skyrybos ar gyvenimas nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje. Laimingas yra laimingų tėvų vaikas. Vaikui reikia ne standartinės šeimos, gyvenančios pagal šablonines taisykles, o mylinčių tėvų ir saugios aplinkos augti. Tėvų nesutarimai natūraliai kuria nesaugią aplinką, tad gyvenimas tik su vienu iš tėvų gali tapti daug geresnė alternatyva.

Koks pasirinkimas tėvus padarys laimingesnius, ramesnius ir labiau patenkintus gyvenimu? Skyrybos ne visada yra vaikų sielvarto priežastis. Viskas priklauso nuo to, kaip tėvai pristato situaciją vaikui. Jei jų reakcija yra rami ir subalansuota, vaikas situaciją suvokia ramiau. Jei susituoks du brandūs žmonės, jie išsaugos tėvų santykius, o išsiskyrę galės juos sveikai ir sėkmingai kurti.

Kai poros nebesieja ryšys ir santuoka byra, neretai vienas iš sutuoktinių susitaiko su antrosios pusės neištikimybe ir nusprendžia nesiskirti, kaip dažniausiai sako, tik dėl vaikų. Tačiau kai poros gyvena užmerktomis akimis ir problemos nesprendžia, neištikimybė dažniausiai pasikartoja arba kitas sutuoktinis ima kerštauti, pats tampa neištikimas, įvairiai žemina, niekina, tikrina, nepasitiki. Ilgainiui problemos virsta barniais „iš niekur“, atsiranda nepasitikėjimas, net pasibjaurėjimas savimi ir esančiuoju šalia.

Yra šeimų, iš kurių sutuoktiniai neturi kur eiti. Žinau vieną šeimą, turi 4 vaikus, bet, dieve, kokia kančia tai žmonai. Vyras muša nerealiai, geria, neša iš namų, o ji viena ant visu dirba, nes neturi kur eit. Jos mamza gyvena kaime ir jei apsigyventu ten, vaikams nebutu kaip į mokyklą lankyt. Tikrai neverta! Net užaugę vaikai jums už tai tikrai nepadėkos. Vaikai visada turi abu tėvus. Skyrybų metu išsiskiria vyras ir žmona, bet ne tėvai ir vaikai.

Kaip bendrauti su vaikais skyrybų metu ir po jų?

Pasak specialistų, skyrybos vaikus beveik visada užklumpa netikėtai ir sukrečia iki širdies gelmių. Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė. Su vaikus ir paauglius konsultuojanti psichologė Neringa Bernatonienė pabrėžia, kad skyrybų metu tėvų gebėjimas pamatyti ir sutalpinti vaiko jausmus, jį nuraminti susilpnėja, nes patys tėvai patiria stiprių emocinių išgyvenimų. Todėl svarbu, kad paramą skyrybų metu gautų ir vaikai, ir tėvai. Gavę psichologinę pagalbą tėvai geriau supranta vaikų poreikius ir gauna emocinį palaikymą, tuomet vaikams nereikia tapti tėvų „psichologais“.

Rekomendacijos tėvams

1. Atsižvelkite į vaiko amžių. Naujienas apie skyrybas jam reikia pranešti tokiu lygiu, kad jis galėtų interpretuoti situaciją ir padaryti teisingas išvadas. Iš esmės teisinga išvada yra ta pati: mama ir tėtis negyvena kartu, bet jie mane myli ir gerbia vienas kitą.
2. Pasirinkite tinkamą aplinką. Įsitikinkite, kad pokalbyje dalyvauja abu tėvai, ir pasirinkite patį ramiausią vaiko gyvenimo momentą - kai jis ne alkanas, ne sergantis, ne pavargęs, neišgyvena dramatiškos pirmos meilės ar pasiruošimo sunkiam egzaminui. Ramioje aplinkoje pateikite vaikui bendrą versiją apie tai, kas vyksta, o vidinius ginčus palikite už uždarų durų.
3. Būkite atviri, bet atsargūs. Nemeluokite, bet ir nesakykite tiesos, kurią jam bus sunku suprasti ir priimti. Vaikai jaučia melą ir tai turės įtakos jų pasitikėjimui jumis.
4. Priimkite vaiko emocijas. Būkite pasirengę, kad pirmosios reakcijos bus šokas, ašaros, pykčio priepuoliai ir kaltinimai. Parodykite kuo daugiau takto ir santūrumo, priimkite vaiką su jo emocijomis ir būkite pasirengę atsakyti į visus jo klausimus. Kai vaikas norės pasikalbėti su jumis, su partneriu, su jumis abiem, suteikite jam galimybę, nepalikite jo vieno su sielvartu.
5. Niekada neliepkite vaikui rinktis. Reikalavimas atsakyti į klausimą, ką myli labiau, yra moralinio piktnaudžiavimo elementas ir manipuliavimo priemonė. Už to slypi vienas dalykas - noras įskaudinti savo partnerį, priversti jį manyti, kad jis yra prastas tėvas ar bloga motina. Vaikas niekada neturėtų būti verčiamas rinktis tokį sprendimą.
6. Neigiamas emocijas pasilikite sau. Labai dažnai vaikas tampa išstumto pykčio auka, kai yra kaltinamas, kad yra panašus į savo tėvą, motiną ir pan. Susilaikykite - kvaila kaltinti jį tuo, dėl ko jis jokiu būdu nėra kaltas. Jis nepasirinko savo genetikos. O tai, kad jis turi jus erzinančių bruožų, yra vienas iš veiksnių, dėl kurių jums reikia ieškoti psichologinės pagalbos, kad lengviau išgyventumėte skyrybas.
7. Nekeiskite vaiko įpročių ir rutinos. Neapkraukite vaiko papildoma veikla ir neatimkite iš jo pomėgių. Stenkitės netrikdyti vaiko gyvenimo ritmo ir būdo, nes tai yra tam tikras stabilumas, kuriame jis jaučiasi patogiai ir laimingai.
8. Laikykitės vieno auklėjimo stiliaus. Nepriimtina, kad vienas iš tėvų ką nors uždraustų, o kitas - leistų. Toks požiūris yra tiesioginis kelias į neurotiškų ir manipuliatyvių tėvų auklėjimą. Bet kuris protingas žmogus turi suprasti: šie ar kiti nukrypimai, kurie susiformuos vaikui, neliks be pasekmių ir rikošetu atneš problemų, kurios jus dar labiau vargins.
9. Stebėkite vaiko elgesio pokyčius. Miego sutrikimai, sunkumai mokantis, bendraujant su draugais - visa tai yra pavojaus signalai, ir jei nežinote, kaip tinkamai reaguoti į tam tikrus pokyčius, turėtumėte kreiptis psichologinės pagalbos.
10. Venkite pernelyg didelio globėjiškumo. Yra ir kita medalio pusė, kai tėvas, kuris liko atsakingas už vaiką, bando jį „mylėti“ tenkindamas kiekvieną jo norą. Tokiomis sąlygomis neįmanoma išmokyti vaiko savarankiškumo ir paruošti jį suaugusiųjų gyvenimui. Jei dėl didelio kaltės jausmo, kad nesugebate išsaugoti santuokos, pradėsite pernelyg lepinti vaikus, užauginsite infantilius žmones.

Pasak psichologės E. Belanoškienės, link skyrybų einama skirtingai - vienais atvejais vaikai mato konfliktuojančius tėvus, atšalusius santykius ir numano, kuo tai gali baigtis, kitais - ši žinia būna lyg iš giedro dangaus, kai tėvai ilgą laiką nuo vaikų slepia savo nesutarimus. „Koks bebūtų kelias iki skyrybų, vaikams tai - didelė trauma ir netikėtumas. Ši žinia jiems sukelia baimę, nerimą, nesaugumą, nes prarandamas ne tik vienas iš tėvų, vientisas šeimos modelis, bet ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų,“ - aiškina psichologė.

Bendraudami su vaiku nesureikšminkite skyrybų temos. Pernelyg didelis susitelkimas yra toks pat žalingas, kaip ir problemos nutylėjimas. Tiesiog leiskite jam žinoti, kad esate šalia ir kad jis gali bet kada pasidalyti savo jausmais su jumis. Vaikai - jei jau jie yra, tai santykio su jais turi nepratasti. Ir nebūdamas su jais tu gali būti geras tėvas, nes vaikams reikia abiejų tėvų. Ir tai nereiškia, kad turi būti šalia. Turi susikurti satyki su jais tokį, kad būnant ne šalia būtum vis tiek jiems tėvu. Vaikai užaugs, supras kažkada, kas ir kodel, nepabegs, visada ir bus jusu. Jei buvo, yra ir bus gerai su jais santykiai palaikomi.

Iššūkiai ir sprendimai išsiskyrusiose šeimose

Vaikui labiausiai kenkia ne skyrybos, bet konfliktiškos skyrybos, nesibaigiantys tėvų ginčai, nevaldomi pykčiai, tarpusavio įžeidinėjimai. Esant itin konfliktiškiems tėvų santykiams, šalia anksčiau išvardintų jausmų, vaikui gali kilti lojalumo konfliktas. Jei kiekvienas iš tėvų tikisi, kad vaikas palaikys būtent jį, vaikui tampa sunku išlaikyti gerą ryšį su abiem konfliktuojančiais tėvais. Nuteikinėti vaiką prieš vieną iš tėvų yra tas pats, kas nuteikinėti vaiką prieš save patį. Tėvai mano galintys nuslėpti savo priešiškus jausmus buvusiam sutuoktiniui, tačiau vaikai itin gerai jaučia ir „nuskaito“ tėvų kūno kalbą, balso toną, žvilgsnius ir reikšmingas pauzes. Taip pat labai svarbu, kad išsiskyrę tėvai bendrautų vienas su kitu tiesiogiai, o ne per vaiką. Tėvai neturėtų per vaiką perdavinėti vienas kitam žinučių, prašymų, susijusių su finansinėmis išlaidomis, ar kamantinėti vaiką apie buvusio sutuoktinio asmeninį gyvenimą.

Vaikų amžiaus įtaka skyrybų išgyvenimui

Universalaus tinkamo vaikų amžiaus tėvų skyryboms nėra. Mažesni vaikai dėl savo amžiui būdingų mąstymo ypatumų gali manyti, kad yra kalti dėl tėvų skyrybų, kad atskirai gyvenantis tėvas/mama jo nebemyli ir jį paliko, taip pat gali puoselėti nerealią viltį, kad tėvai susitaikys. Psichologė E. Belanoškienė paaiškina, kad mažiausiems vaikams tėvų skyrybų metu gali sutrikti miegas, mityba, atsirasti šlapinimasis į lovą, pykčio protrūkių, regresavimas į mažesnį amžių. Tokie vaikai išgyvena atstūmimo baimę, nori, kad šalia jų nuolat kažkas būtų, jiems kyla nerimas dėl ateities, baimė būti paliktam ir kito tėvo, su kuriuo liko po skyrybų.

7-10 metų vaikai atvirai rodo liūdesį, pyktį, gali pradėti skųstis pilvo, galvos skausmais, suprastėti mokymosi rezultatai, sumažėti motyvacija eiti į mokyklą. Vaikai patiria baimę būti nemylimi, atstumti, gali pradėti fantazuoti, meluoti, kurti planus, kaip susigrąžinti prarastą tėvą. Vaikas, norėdamas suprasti tėvų skyrybų priežastis, kaltina save, kad buvo nepakankamai geras, prisiima skyrybų priežastis sau.

Paaugliai gali imti rizikingai elgtis, bandyti mažinti nerimą psichotropinėmis medžiagomis, seksu. Kai kurie gali ieškoti palaikymo netinkamose kompanijose. Kai kuriems gali vystytis valgymo sutrikimai. Paaugliai demonstruoja pyktį, prieštaravimą arba tampa mamos ar tėčio bendrininkais, pagalbininkais, todėl būna perdėtai geri, kad nesudarytų dar daugiau problemų. Pasak specialistės, tėvų skyrybos turi įtakos ne tik pačiam vaikui, bet ir santykiams. Tėvai susiduria su vaikų pykčiu, kaltinimu, priešiškumu, nepaklusimu drausmei, taisyklėms.

Tėvų vaidmuo ir trečiosios šalies pagalba

Kuo gali padėti vaiko teisių gynėjas, kai skiriasi pora, turinti vaikų? Lietuvoje daugiau nei pusė santuokų nesibaigia taip, kaip mes nuo vaikystės įpratę girdėti pasakose: „jie gyveno ilgai ir laimingai...“ Po skyrybų šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi beveik 7 tūkstančiai vaikų. Tačiau, jei nežinote, kaip tinkamai reaguoti į tam tikrus pokyčius, turėtumėte kreiptis psichologinės pagalbos. Jei jauti, kad reikia pagalbos ir nori viską susidėlioti teisingai, tai visada gali kreiptis pagalbos į tuos, kurie dirba su tuo. Vaikas psichologo kabinete atranda saugią erdvę išgyventi savo netektį, tyrinėti, priimti ir išreikšti sunkius jausmus, suprasti savo poreikius.

Tėvui, palikusiam šeimą, metami kaltinimai, nenorima su juo susitikti, bendrauti. Toks požiūris yra tiesioginis kelias į neurotiškų ir manipuliatyvių tėvų auklėjimą. Tai - vienas blogiausių variantų vaikui. Nepajėgdami susidoroti su nemaloniais tėvų įtemptų santykių sukeltais išgyvenimais, vaikai greitai išmoksta ieškoti tame naudos. Nuolat besiginčijantys tėvai - idealūs manipuliacijos objektai. Labai paprasta sulaukti dėmesio, švelnumo ir dovanų, tereikia palaikyti vieno kurio poziciją. O tapus „dviejų dievų tarnu“ viso to gėrio galima gauti dvigubai daugiau. Svarbiausia, veikti slapta ir nepakliūti apgaudinėjant. Šia strategija naudojasi didesni vaikai.

Išsiskyrus, faktas, kad vaikas turi du tėvus, neišnyksta. Net jei dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip smurtas, prievarta, priklausomybės, gyventi su vienu iš tėvų neįmanoma, vaikas turi teisę žinoti, tyrinėti ir suprasti savo istoriją. Jis turi teisę ilgėtis savo tėvo ar motinos. Jei vaikas negali bendrauti su savo lyties tėvu, jis gali turėti šiltus ir artimus santykius su treneriu ar giminaičiu ir to gali pakakti.

Galimi scenarijai ir sprendimo būdai

• Ir toliau gyventi kartu. Jeigu nesantaikos siena - tik šeimyninės krizės atspindys ir yra nors menka galimybė santuoką išsaugoti, verta pasistengti. Tik svarbu pripažinti, kad tai darote ne dėl vaiko, o dėl savęs ir savo santykių. Negalima užkrauti atsakomybės naštos vaikui, stengiantis patraukti jį į savo pusę. Kad ir kokio amžiaus būtų, jis nesugebės suprasti tikrųjų tėvų nesantaikos priežasčių. Santykių aiškinimasis - nemaloni scena, kurios vaidinti prie vaikų griežtai negalima. Taip pat nevertėtų gliaudyti skyrybų temos, kol abu ar vienas iš partnerių galutinai nusprendžia žengti tą žingsnį.
• Gyventi atskirai, bet santykių neužbaigti. Toks variantas pasitaiko tarp sutuoktinių, kurie nesugebėję taikiai ir mažiau skausmingai išspręsti nesutarimų būdami dar susituokę, tęsia kovą ir po skyrybų, įtraukdami į ją vaikus, siekdami nuteikti juos vienas prieš kitą. Dažniau tokia situacija susiklosto, kai vienas kuris santuoką nuraukia dėl trečio asmens. Keršto strėlė labiau sužeidžia ne tą, į kurį buvo paleista, o patį kerštautoją. Be to, kad tėvai nesusitvarko su neigiamais jausmais, vaikas negali tapti „atpirkimo ožiu“.
• Išsiskirti. Vaikas lieka su vienu iš tėvų, o kitas dažnai jį lanko. Šis variantas beveik idealus, jei buvę sutuoktiniai susitikimo metu nesiaiškina santykių, o vaikas gali bendrauti su abiem tėvais tiek, kiek nori. Stereotipai, kad tėčiui išėjus iš namų sūnus nemato, kokį vaidmenį namuose atlieka vyras, o dukros teisingą požiūrį į vyrus iškreipia dėl tėčio išėjimo atsiradusios nuoskaudos ir nelaiminga mamos patirtis, suveiks tik tada, jei mama, nusivylusi visa vyriškąja gimine, priims sprendimą „gyventi dėl vaikų“. Jeigu ji į vaikų auklėjimą įtrauks visus giminaičius-vyrus, neužsidarys tarp keturių sienų, formuosis adekvatus vaikų požiūris į abiejų lyčių atstovus. Skyrybų atveju vaikas reikalauja ypatingai daug dėmesio. Suaugusiųjų užduotis - įtikinti jį, kad skiriasi tėtis ir mama, bet nei vienas nesiskiria su juo. Kuo mažesnis vaikas, tuo paprasčiau priima bet kokią gyvenimo situaciją. Jam gerai tas, kas gerai mamai ir tėčiui.
• Gyvenimas dviejose šeimose. Lietuvoje šis variantas nėra paplitęs, bet Vakarų šalyse populiari praktika, kai, pavyzdžiui, per mokslo metus vaikas gyvena su mama, o prasidėjus atostogoms išvyksta pas tėtį. Tačiau ir čia yra povandeninių srovių. Gyvendamas dviejose šeimose vaikas įgyja galimybę bet kada išeiti iš mamos pas tėtį ar atvirkščiai, jei kas nors jo netenkina.

Pavyzdžiai iš praktikos

Situacija Nr.1: Bendravimo su tėvu apribojimai

Mama dvylikametei Saulei neleidžia bendrauti su tėčiu, kuris po skyrybų gyvena atskirai. Išsiskyrę tėvai privalo užtikrinti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Jei vienas iš tėvų neleidžia vaikui matytis su kitu tėvu, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Saulė šioje situacijoje galimai išgyvena daug nemalonių jausmų tiek mamai, kuri neleidžia susitikti su tėčiu, tiek tėčiui, kuris galbūt išėjo iš namų dėl kitos šeimos. Atrodo, kad Saulė dėl savo amžiaus galėtų pati išsakyti norą ar nenorą bendrauti su tėčiu, tačiau šioje vietoje jau matome lojalumo konfliktą. Reikia suprasti, kad ši situacija žeidžia vaiką.

Situacija Nr.2: Naujo partnerio priėmimas

Po tėvų skyrybų dešimtmetis Tomas gyvena su mama. Tomo tėtis turi kitą žmoną, kuri Tomo nepriima, nepalankiai į jį žiūri. Tokiu atveju tėtis galėtų susitikimus organizuoti ne namuose, kad neigiamos tėčio sutuoktinės emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Susitikti galima viešose erdvėse, pas senelius ir panašiai.

Situacija Nr.3: Nenuoseklūs auklėjimo principai

Po tėvų skyrybų devynmetis Benas gyvena su mama. Kas antrą savaitgalį jis vyksta pas tėtį ir ten prabūna dvi dienas. Tėčio namuose Benas turi daugiau laisvės, nei mamos - pas tėtį jis gali sėdėti prie kompiuterio, kiek tik nori, valgyti saldainius, kiek telpa. Kai grįžta pas mamą, situacija pasikeičia ir Benas tada būna labai nepatenkintas. Tai dažnai pasitaikanti situacija, kai nesutampa tėvų auklėjimo stiliai, kai pasireiškia noras vienam būti geresniu, nei kitas. Tačiau tėvai nesuvokia, kad tuomet labiausiai kenčia vaikas. Tokiu atveju vaikas išmoksta manipuliuoti, meluoti, kad gautų tai, ko jam reikia. Jei tėvams nepavyksta susitarti dėl vienodų reikalavimų, taisyklių, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą, kuris ne tik padėtų tėvams suvienodinti taisykles vaikui, bet ir pakonsultuotų vaikų auklėjimo klausimais. Tėvams taip pat rekomenduočiau lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus. Juose būtų išaiškinta taisyklių, ribų nubrėžimo ir vienodos disciplinos svarba vaikui, jo gerovei.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio sutarimu. Jei ir po visų pastangų nepavyksta tėvams susitarti šiuo klausimu, galima kreiptis pagalbos į Vaiko teisių apsaugos skyrių pagal gyvenamąją vietą, kad būtų nustatyta rekomendacinio pobūdžio bendravimo su vaiku tvarka. Tad norisi padrąsinti visus, išgyvenančius skyrybas. Drąsa būti netobulu tėvu/mama, bet būti su vaiku, padės vaikui stiprinti jo autonomiją, drąsą ir pasitikėjimą savimi bei pasauliu.

tags: #ar #verta #gyventi #del #vaiku

• Kritimo nėštumo metu pavojai ir požymiai
• Iškilmingas abiturientų laidas Kalvarijoje
• Išsamus vadovas būsimiems tėvams
• Kodėl verta rinktis video aukles su jutikliais
• Kristinos Kaikarienės biografija ir įsimintinos akimirkos