Ar vaikai skolingi savo tėvams?

Vienas dažniausių klausimų, su kuriuo susiduriama auginant vaikus, yra tai, ar vaikai yra skolingi tėvams už jų rūpestį ir aukojimąsi. Šis klausimas kelia daug diskusijų ir skirtingų nuomonių, nes apima ne tik finansinius, bet ir emocinius, moralinius aspektus, susijusius su šeimos santykiais.

Tėvų lūkesčiai ir vaikų pareigos

Tėvai, rūpindamiesi vaikais, be abejonės, daug investuoja - laiko, nervų, pinigų, sveikatos ir jėgų. Daugybę metų jie daro tai, dažnai atsisakydami savų troškimų, darydami tai, ko nesinori, kažko paaukodami. Praėjus daug metų, gali pasigirsti pretenzijos vaikui - ką būtent ir kiek jis įsiskolino tėvams. Tačiau kiek tai teisėta ir pagrįsta?

Tėvai pergyvena, nes savo įdėtas pastangas pradeda laikyti milžiniška auka, už kurią niekas nenori atsilyginti. Jie gali jausti, kad tai buvo vienpusis procesas, kuris neatnešė jokio džiaugsmo ir pasitenkinimo. Dvidešimt metų kankinosi ir dabar laukia kokios nors kompensacijos, nes juk „viskas taip nesąžininga“. Tačiau ar tikrai vaikai yra skolingi?

Daugelis tėvų, rūpindamiesi vaikais, galvoja bent jau apie stiklinę vandens, kurią vaikas paduos jiems senatvėje. Jie laukia ne tik rūpinimosi, bet ir finansinės paramos, kad vaikai toliau jų klausytų, kad gyvens, kaip nori tėvams, nori didžiuotis ir girtis savo vaikais, trokšta jų dėmesio. Labai daug ko trokšta, netgi jei garsiai apie tai nekalba.

Vis dėlto, kai kurie psichologai teigia, kad vaikai nėra skolingi savo tėvams. Jų teigimu, vaikas nesiprašė gimti, todėl tėvai turėtų juo rūpintis be jokių sąlygų. Bet koks skolos jausmas, kurį bandoma primesti vaikams, gali būti traumuojantis ir trukdyti jiems gyventi laimingą gyvenimą.

Ar vaikai iš tiesų duoda tėvams?

Kita vertus, svarbu pripažinti, kad vaikai iš tikrųjų labai daug duoda tėvams. Likimas per vaikus tėvus dosniai apdovanoja. Apkabinimai, meilės prisipažinimai, juokingi žodžiai, pirmieji žingsniai, šokiai ir dainos… Netgi pats mažo žmogučio vaizdas toks mielas! Per vaikus gyvenimas duoda tėvams labai daug, ir to nenusipirksi už jokius pinigus. Ir viskas sąžininga, viskas kompensuojama. Tėvai dirba, gyvenimas juos apdovanoja. Iškart, tuo pačiu momentu.

Tačiau, kad gautum visu šiuos bonusus, reikia būti su vaiku. Turėti jėgų ir noro jomis mėgautis - tai irgi labai svarbu. Būtent maži vaikai skleidžia laimę tiesiog šiaip, patys savaime, kiekvieną sekundę. Kaip jie kvepia, kaip juokiasi, pyksta, myli, draugauja, tyrinėja pasaulį - visa tai negali nedžiuginti mylinčių tėvų širdies.

Tačiau, jei tėvai nebuvo šalia, visas tas dovanas ir džiaugsmus gavo kažkas kitas - močiutė, auklė, auklėtoja vaikų darželyje. Tėvams nebuvo kada jausti, kaip kvepia vaiko galvelė, jie neturėjo laiko apkabinti jų prieš miegą. Reikėjo kažkur lėkti, o vaikai niekur nepasidės, juk „mažylis“.

Tėvystės auka ar investicija?

Daugelis tėvų, ypač moterys, aukojasi dėl vaikų, atsisakydamos karjeros, asmeninių poreikių. Tai gali sukelti kartėlį ir norą sulaukti kompensacijos. Tačiau ar tai reiškia, kad vaikai yra skolingi?

Filosofė Jane English siūlo kitaip pažvelgti į šią situaciją. Ji teigia, kad vaikas negali būti atsakingas už tėvų pasirinkimus ar neišsipildžiusias svajones. Jei tėvai pasirinko turėti vaikų, tai yra jų sprendimas, o ne sutartis, pagal kurią vaikas tampa skolininku.

Vaikai grąžina skolas ne tėvams, jie atiduoda save saviems vaikams, čia ir slypi gyvenimo išmintis. „Atleisk, mama, aš niekuo negaliu tau dabar padėti. Tai, ką esu tau skolinga, atiduosiu savo vaikams. Tau aš pasirengusi duoti savo dėkingumą, pagarbą, rūpinimąsi, jeigu jo prireiks. Ir viskas. Daugiau niekuo negaliu padėti.“ Tai vieninteliai žodžiai, kuriuos suaugęs vaikas gali pasakyti tėvams, reikalaujantiems grąžinti skolą.

Mūsų vienintelis užmokestis tėvams už viską - pagarba ir dėkingumas. Už viską, kas mums buvo padaryta, kaip padaryta ir kokiomis apimtimis. Pagarba, kad ir kaip tėvai būtų elgęsi, kad ir kokius jausmus keltų. Mes, žinoma, atsakingi už paskutinius tėvų gyvenimo metus, kai jie jau patys negali pasirūpinti. Tai netgi ne pareiga ir ne skola, tai tiesiog žmoniškumas.

Kaip bendrauti su vaikais mandagiai?

Svarbu suprasti, kad bendravimas su vaikais turi būti mandagus ir suprantamas. Tėvams įprasta sakyti „būk geras“, tačiau šis prašymas yra per daug abstraktus vaikams. Nurodykite konkrečiai kokio veiksmo prašote: nelakstyk, paimk, nemušk ir t. t.

Prašydami kalbėkite žemu, gana tyliu balsu. Tokiu atveju vaikas greitai suklus, klausa įsitemps, nes norės išgirsti, ką jūs jam sakote. Pagalvokite, jeigu su jumis kiti kalba nekultūringai, grubiai jums tiesiog įvyksta atmetimo reakcija, norite priešintis. Todėl elkitės su vaiku taip, kaip norite, kad kiti elgtųsi.

Perspėkite savo vaiką - jeigu jis neklausys, bus tam tikros sankcijos. Verta prisiminti, jog prieš bausmes, jūs turite įspėti vaiką apie galimas pasekmes. Neteisinkite, kad jis „tik vaikas“, užaugęs supras ir t. t. Nuo mažens auklėkite vaiką taip, kad pagarba tėvams išliktų. Kad ir koks vaikas būtų nepaklusnus, nežeminkite ir nekonfliktuokite su juo.

Išsiaiškinkite vaiko dabartinius poreikius, paklauskite, kas su juo vyksta. Išklausykite vaiką, galbūt pastaruoju metu jį kamuoja įvairios problemos arba tą akimirką jis alkanas, be nuotaikos, nori miego ir kt. Kalbėkite ir prašykite vaiko mandagiai.

Santykiai su suaugusiais vaikais: partnerystė ir pagarba

Kai vaikai užauga, santykiai su jais turėtų būti grindžiami partnerystės ir pagarbos principais. Svarbu pasikliauti vaikais, leisti jiems daryti klaidas ir neprimesti savo nuomonės. Tėvai turėtų būti kaip draugai, kurie gali patarti, bet ne nurodyti, kaip gyventi.

Jei tėvai suaugusiems vaikams teikia paramą (laiku, rūpesčiu, namais, finansais), tai neturėtų priklausyti nuo to, ką vaikas padarė ar ko nepadarė praeityje - kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje. Mes - vaikai - galime rūpintis jais tiek, kiek tuo metu galime ir jaučiame. Jei turime daug meilės ir empatijos - kodėl ja nepasidalinus? Jei gyvename patogiai ir esame finansiškai nepriklausomi - kodėl nenudžiuginus tėvų miela dovana, o gal net brangesniu pirkiniu? Jei turime laisvo laiko - kodėl jų neaplankius?

Galbūt turėtume rūpintis tėvais ne taip, kaip mums tradicijos ar visuomenės moralės normos primeta, bet taip, kaip mes jaučiamės tuo metu? Kodėl nepasižiūrėjus į pagalbą tėvams taip, kaip žiūrime į emocinės, psichologinės ar net finansinės paramos suteikimą geriems draugams? Padėti draugei moraliai ir finansiškai aš neprivalau, bet tai vis tiek darau, nes man gera, kai tai darau, be to - galiu ir noriu džiuginti! Darau tai iš meilės, nuoširdžiai.

Galiausiai, svarbu suprasti, kad vaikai nėra skolingi tėvams. Mūsų vienintelis užmokestis tėvams už viską - pagarba ir dėkingumas. Ir pareiga perduoti tai, kas brangiausia, ateinančiai kartai. Duoti savo vaikams ne mažiau, nei patys gavome. Tuomet sunkumai neatrodo tokie sunkūs. O mamos darbas - toks nedėkingas ir varginantis.

tags: #ar #vaikai #skolingi #savo #vaikams

• Žaislas "Džiunglės 7in1" vaiko raidai
• VPK principai, veikla ir analizė
• Paslaugos Zarasų ligoninėje: nėštumas ir gimdymas
• Kaip maitinti kūdikius ir vaikus iki 3 metų
• Daugiau informacijos apie vaiko vidinį pasaulį