Ar vaikai gali rinktis, su kuriuo iš tėvų gyventi?
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas: įstatymai ir praktika
Įstatymai numato, kad nė vienam iš tėvų nėra suteikiama absoliuti ir neribota teisė keisti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, net jei pagal teismo sprendimą su tuo tėvu (motina) yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Taigi, tėvas (motina), ketinantis persikelti su nepilnamečiu vaiku gyventi į užsienio valstybę, vienas pats dėl tokio išvykimo nuspręsti negalės - jam privalu gauti atskirai gyvenančio tėvo (motinos) rašytinį sutikimą. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus.
Teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Kitas iš tėvų, su kuriuo vaiko gyvenamoji vieta nėra nustatyta, vaiko nuolat gyventi į užsienio valstybę išvežti negalės, kol vaiko gyvenamoji vieta nebus nustatyta su juo.
Pagal suformuotą teismų praktiką, skyrium gyvenančio tėvo nesutikimas daro negalimą vaiko išvežimą į užsienį nuolat gyventi, nebent teismas pripažintų tokį nesutikimą teisiškai nepagrįstu (neatitinkančiu vaiko interesų). Nors teismų praktikoje nėra detalizuota, tačiau manytina, kad skyrium gyvenančio tėvo (motinos) nesutikimu turėtų būti laikomos tokios situacijos, kai skyrium gyvenantis tėvas (motina) žodžiu arba raštu nesutinka duoti sutikimo dėl išvykimo gyventi į užsienio valstybę su vaiku (aktyvūs veiksmai) arba ignoruoja kitą iš tėvų prašantį duoti rašytinį sutikimą (neveikimas).
Kadangi teisės nustatyti vaiko gyvenamąją vietą įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu, sprendžiant dėl išvykimo su vaiku nuolat gyventi į užsienio valstybę, teismas atsižvelgia į vaiko norą.
Bylose dėl leidimo išvežti vaiką į užsienio valstybę nuolat gyventi taip pat įvertinamos tam tikros aplinkybės, pavyzdžiui, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas, ar tėvą (motiną) ketinantį į kitą valstybę išvykti su vaiku nuolat gyventi su Lietuva kas nors sieja, t. y. ar yra artimųjų, su kuriais bendrauja ir palaiko ryšį Lietuvoje, ar turi Lietuvoje turto, moka mokesčius ir kita.
Svarbu žinoti, kad į kitą valstybę ketinantis su vaiku išvykti nuolat gyventi tėvas (motina) turėtų iš anksto pasirūpinti gyvenamąją vieta, turėti užsienyje darbą ar bent darbo pasiūlymą, žinoti, kokią ugdymo įstaigą vaikas galės lankyti, kaip bus užtikrinama vaiko sveikatos priežiūra. Jeigu vaikas kitoje valstybėje gyvens ne vienas su tėvu (motina), bet ir su kitais asmenimis, pavyzdžiui, sugyventine (-iu), gali būti vertinamas vaiko ir to sugyventinio tarpusavio ryšys, sugyventinio asmenybė (ar yra dirbantis, ar yra teistas ir pan.). Teismas taip pat gali vertinti ir dabartines gyvenimo Lietuvoje sąlygas.
Rekomenduotina jau kreipiantis į teismą dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (leidimo išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę) turėti pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus su vertimais, t. y. nuomos sutartį, gyvenamųjų patalpų nuotraukas, darbo pasiūlymą ar darbo sutartį, pažymą iš ugdymo įstaigos ir pan.
Pabrėžtina, kad įstatyme nustatyta, jog vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Taigi, išvykimas su vaiku gyventi į užsienio valstybę tikrai nereiškia, kad kitas iš tėvų likęs Lietuvoje su vaiku turės bendrauti tik elektroninėmis ryšio priemonėmis. Nepaisant to, vis tiek turi būti nustatyta maksimali bendravimo su vaiku tvarka, kiek ji įmanoma atsižvelgiant į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta yra planuojama kitoje valstybėje nei skyrium gyvenančio tėvo (motinos). Skyrium gyvenantis tėvas (motina), liekantis Lietuvoje, vis tiek turi turėti vienodas galimybes rūpintis vaiku, leisti su juo laiką ir palaikyti tamprius ryšius.
Tokiu atveju gali būti sudaromos galimybės kasdien bendrauti su vaiku elektroninėmis ryšio priemonėmis ir praleisti su vaiku dalį vasaros ar kitų atostogų pas skyrium gyvenantį tėvą (motiną) Lietuvoje ar užsienyje. Gali būti sudaryta ir daugiau galimybių bendrauti su kitu iš tėvų, jeigu tai yra įmanoma.
Apibendrinus visa, kas paminėta, tėvas (motina), ketinantis išvykti nuolat gyventi su vaiku į užsienio valstybę, kai skyrium gyvenantis kitas iš tėvų lieka gyventi Lietuvoje, privalo gauti kito iš tėvų rašytinį sutikimą, išskyrus tuos atvejus, kai tėvų valdžia apribota, o jei šis sutikimo neduoda, ginčą sprendžia teismas. Išvežus vaiką į užsienio valstybę nuolat gyventi be skyrium gyvenančio tėvo sutikimo ar teismo leidimo, tokie veiksmai gali būti laikomi vaiko pagrobimu.
Vaiko nuomonės svarba sprendžiant gyvenamosios vietos klausimus
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau CK) 3.177 straipsnyje nustatyta jog, teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Svarbu paminėti, jog teismui sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, remiantis teismų praktika, yra vertinama aplinkybių visuma.
Paminėtina, kad vaiko nuomonė visais atvejais yra svarbi aplinkybė, tačiau nėra lemianti, paprastai tariant, tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Dėl nebrandumo, vaiko charakterio, amžiaus ir panašiai vaiko norai ir geriausi interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju, teismas pirmumą teikia prioritetiniam vaiko poreikių ir interesų užtikrinimui ir siekia išsiaiškinti, ar vaiko norai kiek galima labiau atitinka jo interesus.
Paminėtina, jog vaikai iki 7 metų teismų praktikoje, remiantis specialistų (psichologų) išvadomis, pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų vertinimu, ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo ir kitų savybių, kurios daugiau būdingos moterims.
Kaip rodo teismų praktika, vaiko išreikštas noras gyventi su vienu iš tėvų gali turėti lemiamą reikšmę byloje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, ypač tada kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios. Svarbu paminėti, jog teismo vertinimu, vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų bei sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
Šios amžiaus ribos yra tik orientacinės ir teismas kiekvieną kartą turi įvertinti ne tik vaiko amžių, bet ir jo brandą, bei požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Kaip jau minėta teismas spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vertina svarbių aplinkybių visumą, kuri leidžia nustatyti, kuris iš tėvų gali geriausiai užtikrinti vaiko interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų.
Tėvų teisės ir pareigos po skyrybų
Tarnybos specialistai pabrėžia: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.
Po skyrybų ar kitais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi, pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ar pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tuo atveju, jei vaiko vieno iš tėvų teisė ir pareiga auklėti bei prižiūrėti vaikus yra pažeidžiama kliudant bendrauti su vaikais, jis turi teisę kreiptis į vaikų gyvenamosios vietos teritorinį Tarnybos vaiko teisių apsaugos skyrių su prašymu išaiškinti kitam iš tėvų teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios (dėl kliudymo bendrauti su vaikais).
Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja tėvų valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais arba jei bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta, skyriumi gyvenantis tėvas ar mama turite teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Tuo metu, kol vyksta ginčas dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, vaiko tėvas ar motina turi teisę teismui pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką. Kartu aktualu paminėti, jog pasikeitus aplinkybėms, kurioms esant buvo nustatyta tėvų bendravimo su vaiku tvarka, minėta tvarka gali būti keičiama.
Materialinis išlaikymas
Ką daryti, kai tėvas ar motina nesilaiko pareigos išlaikyti vaiką? Civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti vaikus. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Civilinis kodeksas nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kadangi tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis priežastimis.
Atostoginių dydis ir apskaičiavimo tvarka | Teisinėkonsultacija.lt
Vaiko interesų užtikrinimas konflikto metu
Skyrybų procesas paveikia visą šeimą. Tėvo ir motinos santykiai pašlyja, gyvenama nuolatinėje įtampoje, o labiausiai nuo to kenčia vaikai, kurie - šio proceso įkaitai. Konfliktui pasiekus aukščiausią tašką, vaikai gali tapti įrankiu šantažuoti ir manipuliuoti partneriu. Vienas iš manipuliacijos būdų yra poveikis vaiko nuomonei, bandymas nukreipti prieš vieną iš tėvų. Tokiais atvejais matyti, kad vaikai ypatingai neigiamai atsiliepia apie kitą iš tėvų. Tačiau kartais šis poveikis gali būti ir nesąmoningas. Skyrybų procesas tėvams sukelia stiprias emocijas, tėvai vienas ant kito pyksta, tampa svarbi kiekviena detalė, prisimenama kiekviena nuodėmė. Natūralu, kad vaikui gyvenant su vienu iš tėvų šios emocijos perimamos, ir tai atsispindi teisminiame procese, nes vaikas išreiškia stiprų pasipiktinimą kito iš tėvų elgesio atžvilgiu.
Kylant įtarimui, kad galimai daroma įtaka vaiko nuomonei, teismas skiria kompleksinę psichiatrinę psichologinę ekspertizę. Šios ekspertizės metu specialistai, remdamiesi patikimais metodais, stengiasi išsiaiškinti, kokie yra vaiko interesai ir ar jo nuomonė nėra paveikta vieno iš tėvų. Vaikas savo nuomonę gali reikšti nuo tada, kai pradeda kalbėti ir gali pasakyti, su kuriuo žaislu nori žaisti, kurį patiekalą nori valgyti ir pan. Pradėdami lankyti mokyklą, jie ima mokytis savo nuomonę ir mintis pagrįsti logiškai bei argumentuotai. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda suprasti priežasties - pasekmės ryšius, praeities, dabarties ir ateities sąvokas. Tik išsivysčius šiems gebėjimams, vaikas gali argumentuoti savo nuomonę. Kada tai bus, priklauso nuo konkretaus vaiko. Svarbu žinoti, kad jei vaikas savo nuomonę grindžia momentiniais dalykais, dažnai tie dalykai neatitinka jo interesų ilgalaikėje perspektyvoje, todėl, remiantis tokia nuomone, teismas sprendimo daryti negali.
Neretai teismas, išklausydamas vaiko nuomonę, kviečiasi į pagalbą psichologą, kuris padeda apklausti vaiką, sudaro jam tinkamas sąlygas teisme, nuramina. Per tokį posėdį teismo salėje su vaiku būna tik teisėjas ir psichologas, pokalbis yra įrašomas. Tėvai šioje proceso dalyje nedalyvauja, todėl vaikui tenka kiek mažesnis emocinis krūvis, sumažėja tikimybė, kad apklausos metu vaikus bus daromas poveikis.
Taikių ginčų sprendimo būdai
Ne visada ginčas teisme yra pasmerktas emocijų audroms ir triuškinamiems teisiniams mūšiams: šeimų santykiai išsprendžiami ir taikos sutartimis, kurių skaičių didinti padeda teisminė mediacija. 2020 m. buvo baigta 390 teisminės mediacijos procesų, beveik pusėje jų (42 proc.) pasirašytos taikos sutartys. Teisminė mediacija - ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti šį ginčą teisme nagrinėjamoje civilinėje bei administracinėje byloje, o nuo 2020 m. sausio 1 d., vadovaujantis Mediacijos įstatymu, privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Prieš kreipdamiesi į teismą žmonės turi privalomai atlikti mediacijos procedūrą. Jiems pasiūlomas mediatorius, nešališkas tarpininkas, kuris padeda atrasti kompromisą ir pasirašyti taikos sutartį. Mediacija veiksminga tada, kai konfliktas nėra esminis ir labai gilus.
Tiek teisėjas, tiek teismo psichologas paragino santykių krizes išgyvenančias poras ieškoti taikių ginčų sprendimų būdų tiek dėl vaikų psichinės sveikatos, tiek dėl ateityje laukiančių taikaus bendravimo perspektyvų. Pagalbos santykiuose net ir iki teismo, iki skyrybų patarčiau visada drąsiai kreiptis į profesionalus ir nelikti vieniems su savo problemomis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
