Stalo žaidimai neretai tampa ne tik laisvalaikio praleidimo būdu, bet ir šeimos santarvės bei bendravimo „jėgų“ puoselėjimo vieta. Visgi tėvams dažnai kyla nerimas dėl vaiko reakcijų, kai žaidimas baigiasi ne jo naudai. Ar reikia vaikui nusileisti? Kaip išmokyti mažąjį žaidėją garbingai priimti pralaimėjimą ir netapti „ūmiu“ žaidėju, su kuriuo kiti nebenori bendrauti?

Tėvų požiūris į žaidimą su vaiku dažnai skirstomas į tris stovyklas:
Šešerių metų vaikai yra ypač konkurencingi. Jie trokšta laimėti, pirmauti ir demonstruoti savo gebėjimus. Šiame raidos tarpsnyje vaiko mąstymas yra egocentriškas - jis jaučiasi pasaulio centru, todėl pralaimėjimą supranta kaip asmeninę nesėkmę ar net „blogą“ žaidimą. Svarbu suprasti, kad vaikas dar neturi kognityvinių gebėjimų sudėtingoms strategijoms kurti, todėl suaugusiajam, kuris niekada nenusileidžia, yra lengva „aplošti“ vaiką, bet tai neatneša naudos vaiko ugdymui.
| Strategija | Esminis principas |
|---|---|
| „Kas čia buvo?“ | Greitas žaidimas, po kurio greitai bandoma dar kartą. |
| „Smagių iššūkių būdas“ | Pralaimėjęs atlieka juokingą užduotį, kad pralaimėjimas būtų linksmesnis. |
Norint, kad vaikas išmoktų susidoroti su nusivylimu, svarbu vadovautis empatija ir kantrybe:

Keliaukite kartu su vaiku į šią pažinimo kelionę, kurioje stalo žaidimai tampa puikia proga ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir išmokti garbingai pralaimėti - tai vienas svarbiausių socialinių įgūdžių gyvenime.
tags: #apie #pralaimejima #vaikams