Vaiko saugumas ir gerovė: kompleksinis požiūris
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2023 m. liepos 1 d., draudžia bet kokį smurtą ir fizines bausmes vaikų atžvilgiu. Toks sprendimas priimtas atsižvelgus į liūdną Lietuvos statistiką: Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. nuo smurto artimoje aplinkoje tiesiogiai nukentėjo 1,4 tūkst. vaikų iki aštuoniolikos metų amžiaus. 90,3 proc. Į šią statistiką nepatenka vaikai, kurie tapo smurto šeimoje stebėtojais ir liudininkais, patyrė psichologinį smurtą, turėjo gelbėti savo mamą ar kitą šeimos narį. Remiantis socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, įtraukus šiuos vaikus, galimai nukentėjusiųjų skaičius 2017 m. siekė dar didesnį skaičių. Remiantis įstatymu, smurtas prieš vaiką - tai veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra.
Pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą nagrinėjimas yra procedūriškai atskirtas nuo vaiko situacijos vertinimo. Pirmiausia, yra įvertinama, ar buvo padarytas vaiko teisių pažeidimas. Jei vaiko teisių pažeidimas nėra nustatomas, vaiko situacijos vertinimas nėra atliekamas ir procedūra baigiama. Visgi jei vaiko teisių pažeidimas nustatomas, yra atliekamas vaiko situacijos vertinimas, kurio metu pirmiausia nustatoma, ar yra vaiko apsaugos poreikis, o jei jo nėra, yra atliekamas būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį vertinimas.
Vaiko situacijos vertinimo sistema
Atsižvelgus į kai kurias Laisvos visuomenės instituto pastabas, buvo pakoreguotas naujojo Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) projektas. Aprašas buvo patvirtintas 2019 m. gruodžio 30 d. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu ir įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Pateikiame teisininko Ramūno Aušroto parengtą naujojo Aprašo vertinimą. Pagal aprašą ir vaiko situacijos vertinimo anketos struktūrą yra įvedama tripakopė vaiko situacijos vertinimo sistema.
Aprašo 32 punkte nurodoma, kad vaiko situacijos vertinimas turėtų būti atliekamas kaip institucinio smurto tikimybę mažinantis veiksnys. Taip pat Aprašo nuostata randama 33 punkte, kur numatoma, kad vertinimas padeda užtikrinti šeimos funkcionavimą kaip savireguliuojančiai sistemai. Tačiau, kaip pastebi kai kurie ekspertai, aprašas gali būti tik iš dalies naudingas kaip priemonė nustatyti vaiko ir (ar) šeimos poreikius.
Grėsmių vertinimas ir vaiko paėmimas iš šeimos
Pranešti apie įtariamą smurtą prieš vaiką galima tiek policijai, tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos teritoriniam skyriui. Visais atvejais šios institucijos atlieka pirminį aplinkybių patikrinimą. Šiame procese vaiko teisių specialistų užduotis yra įsitikinti, ar egzistuoja grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei: jie bendrauja su tėvais, vaikais ir kitais žmonėmis, kurie gali suteikti informacijos apie vaiką, jo elgesį, elgesio kaitą, jei ji buvo pastebėta.
Kai nustatomas II grėsmės lygis, tai reiškia, kad manoma, jog vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei yra kilusi grėsmė. Tais atvejais vaikas yra paimamas iš tėvų ar globėjų ir kreipiamasi į teismą dėl leidimo gavimo. Spalio 29 dienos duomenimis, nuo liepos grėsmės lygis buvo vertintas 9235-iems vaikams.
Vaiko teisių apsaugos specialistas turi įvertinti ir pažymėti rizikos veiksnius, kurių dalis priskiriami prie aukštos rizikos veiksnių. Aukštos rizikos veiksniai anketoje pažymėti raudonu šauktuku (!). II grėsmės lygis 0-3 metų kūdikiui nustatomas, jei yra bent vienas aukštos rizikos veiksnys. Nustatant tokį patį grėsmės lygį 4-6 metų vaikui - turi būti ne mažiau nei 2 aukštos rizikos veiksniai.
Kada nustatomas I grėsmės lygis? Kai nustatomas bent 1 aukštos rizikos veiksnys arba 5 kiti rizikos veiksniai, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą. Kitais rizikos veiksniais vadinami veiksniai, ties kuriais nepažymėtas šauktukas.
Kada nustatomas II grėsmės lygis? Svarbu: grėsmės lygio nustatymas labai susijęs su vaiko amžiumi, nes kūdikiai kur kas labiau pažeidžiami nei didesni mažamečiai. II grėsmės lygis 0-3 metų kūdikiui nustatomas, jei yra bent vienas aukštos rizikos veiksnys. Nustatant tokį patį grėsmės lygį 4-6 metų vaikui - turi būti ne mažiau nei 2 aukštos rizikos veiksniai. II grėsmės lygis vaikui nustatomas atsižvelgiant į anketoje pildomus klausimus. Dažniausiai tai daroma bendraujant su šeima ir vaiku šeimos gyvenamoje vietoje.
Laikinas vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos gali baigtis trimis būdais. Pirma, nenustačius grėsmės vaikui lygio - tuomet vaikas perduodamas tėvams ar globėjams (o šeimai gali būti teikiama pagalba). Antra, nustačius I grėsmės vaikui lygį - tuomet vaikas perduodamas tėvams, globėjams ir šeimai teikiama atvejo vadybininko koordinuojama pagalba.
Apraše atsiranda papildomas - reikšmingos žalos kriterijus, kuris numatytas 29 ir 30 punktuose. Tai reiškia, kad vaiko paėmimas iš šeimos galimas, kai yra būtinojo reikalingumo situacija, pagrįsta ir logiška pagal įstatymą. Tačiau aukščiau minėtų pagrindų įstatymuose nėra, todėl poįstatyminiu teisės aktu jo taikymo išplėsti negalima. Teisminė praktika ateityje turėtų sureguliuoti šią normą.
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 36 straipsnį, kai yra būtinojo reikalingumo situacija, yra pagrįsta ir logiška skubiai paimti vaiką iš nesaugios aplinkos. Tačiau VTAPĮ 36 straipsnis ir Aprašas nenustato, kas yra socialinė aplinka pagal VTAPĮ 36 straipsnį.
Aprašo 33 punkte numatyta, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra galimas, kai yra būtinojo reikalingumo situacija. Tačiau ši aprašo nuostata yra kontroversiška, nes ji nėra pagrįsta įstatymu ir gali būti interpretuojama plačiai, leidžiant vaiką paimti iš šeimos be pakankamo pagrindo.
Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė vaiko teisių apsaugos priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei. Tai turėtų būti reglamentuota įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.
Grėsmės vaikams skaitmeninėje erdvėje
Kasmet tarp vaikų vis labiau plinta naujos informacinės ir komunikacinės technologijos. Vaikai asmeninių mobiliųjų telefonų naudotojais tampa vis jaunesniame amžiuje. Jau prieš dešimtmetį atliktas tyrimas parodė, kad kas antras 9-16 metų vaikas kasdien naudojosi mobiliuoju telefonu norėdamas susisiekti su tėvais ar draugais. Tačiau dauguma vaikų telefonus naudoja taip pat ir naršyti internete.
Beveik visi Lietuvos pradinukų tėvai imasi priemonių, siekdami kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, tačiau dauguma jų neįvertina mobiliųjų telefonų keliamų su turiniu susijusių grėsmių, - rodo prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto mokslininkų atliktas tyrimas. Buvo apklausta 619 pradinukų (8-10 metų vaikų) tėvų. Pagrindinis tyrėjų tikslas buvo įvertinti tėvų požiūrį į vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, jų suvokiamas grėsmes ir taikomas kontrolės priemones.
Tačiau dauguma respondentų neįvertina mobiliųjų telefonų keliamų su turiniu susijusių grėsmių. Didžioji dauguma apklaustųjų manė, kad vaikai negauna žinučių iš nepažįstamų žmonių ir su tokiais nebendrauja arba kad vaikai negauna seksualinio turinio pranešimų. 85 proc. mūsų tyrimo respondentų nemanė, kad vaikai gali patirti patyčias internete. Dar penktadalis teigė apskritai nemanantys, kad telefonai gali kaip nors kenkti jų vaiko sveikatai.
Ankstesni tyrimai atskleidė, kad pradinių ir vidurinių mokyklų mokiniai, naudodamiesi šiuolaikinėmis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, daugiausia kenčia būtent nuo žodinių įžeidinėjimų (apie 33 proc.), grasinimų ir bauginimų (17 proc.), tapatybės vagystės (10 proc.), šantažo (7 proc.) ir kitų neigiamų patirčių.
Maždaug pusė respondentų (54,9 proc.) nurodė 5 ir daugiau galimų grėsmių ir buvo priskirti aukšto grėsmių suvokimo grupei. Panaši dalis (45,1 proc.) tėvų nurodė 4 ar mažiau grėsmių ir buvo priskirti žemo grėsmių suvokimo grupei. Tik trys respondentai nenurodė galimų grėsmių ir tik vienas asmuo nurodė visas 8 galimas grėsmes. Tik apie 15 proc. tėvų manė, kad vaikai telefonu sulaukia įžeidžiančio turinio žinučių.
Pasak visuomenės sveikatos tyrėjo, iš sociodemografinio pasiskirstymo matyti, kad prasčiau grėsmes suvokia žemesnio išsilavinimo ir jaunesnių vaikų tėvai. Paradoksalu, tačiau mūsų tyrimas parodė, kad daugiau tėvų, kurie geriau suvokė grėsmes, nekontroliavo vaikų naudojimosi asmeniniais mobiliaisiais telefonais ir leido jais naudotis vidutiniškai tris valandas ir daugiau per dieną. Kita vertus, daugiau tėvų, gerai suvokiančių grėsmes, nurodė labiau kontroliuojantys vaikų bendravimo kontaktus.
Nors dauguma tėvų nurodė, kad stengiasi kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, tačiau 9,4 proc. prisipažino nekalbantys su vaikais apie jų naudojamų mobiliųjų telefonų funkcijas, 7,8 proc. teigė visai nekontroliuojantys savo vaikų naudojimosi asmeniniais mobiliaisiais telefonais, o 19,2 proc. nesugebėjo atsakyti į klausimą.
Svarbiausias šio tyrimo atradimas buvo tas, kad tėvai dažniau galvoja, jog telefonas kelia grėsmę vaiko sveikatai, bet nekreipia pakankamai dėmesio, kokia informacija atkeliauja telefonu ir kaip ji gali vaikus žaloti psichologiškai. Labai mažai tėvų mano, kad vaikai gali susidurti su neigiamo turinio žinutėmis telefone, didžioji dauguma tėvų nekreipia dėmesio į grėsmes, kurias kelia bendravimas mobiliaisiais telefonais ir socialiniai tinklai.
Nors dauguma mūsų tyrimo respondentų neįvertino tokių grėsmių kaip bendravimas su nepažįstamais žmonėmis ir gaunamos įžeidžiančio ar seksualinio turinio žinutės, kiti tyrimai rodo, kad kartais vaikai iš tiesų susiduria su tokia rizika ir nuo to nukenčia.
Kaip užtikrinti vaiko saugumą internete?
Europos tyrimų tinklo „EU Kids Online“ duomenimis, daugiau nei 92 proc. nepilnamečių Lietuvoje kasdien leidžia laiką internete, o net 37 proc. jų jau yra tiesiogiai susidūrę su grėsmėmis internete. Virtualioje erdvėje netrūksta bandymų išvilioti pinigus, įtartinų naujų draugų ir net nusikaltėlių, o tėvai dažnu atveju susiduria su problema, kaip suprantamu būdu šias grėsmes perteikti savo atžaloms.
Specialistai pataria, kaip paprastai paaiškinti internete slypinčias grėsmes, bei kada verta tai daryti. Saugų elgesį internete vaikus mokyti reikia pradėti nuo tada, kai jie savarankiškai pradeda juo naudotis. Svarbu su vaiku kalbėtis, žinoti, kokius žaidimus jis žaidžia bei kokias programėles naudoja, kokius socialinius tinklus stebi. Turbūt nors kartą tėvams teko pastebėti, kad vaikas internete atranda šį tą nepriimtino, neatitinkančio šeimos vertybių. Tokiu atveju būtina aptarti, ką galima žiūrėti, ko ne ir paaiškinti, kodėl.
Psichoterapeutė pataria su vaiku kalbėtis draugiškai ir norėti bendradarbiauti - paaiškinti, kad nenorima vaiko spausti, versti ar bausti. Vaikas turi jausti, kad papasakojęs tėvams apie kokį negerą poelgį ar neįprastą atradimą internete, iš karto nebus nuteistas ir nubaustas. Svarbu tokiems pokalbiams skirti tinkamą laiką, pasirinkti balso toną, kalbėti tiesiai, be užuominų, nesiblaškant ir neužsiimant kitais darbais. Jausdamas supratimą ir palaikymą vaikas nebijos pasisakyti kitą kartą. Labai svarbu neperkelti visos atsakomybės ant vaiko pečių, ja pasidalinti ir aptarti galimus sprendimus. Jausdamasis saugus vaikas mažiau meluos ir drąsiau leisis į atviresnį santykį su tėvais.
Diskusija „Vaikų saugumas internete: kaip padėti elgtis saugiai?”
Pokalbį apie internete slypinčias grėsmes galima turėti ir forma, kuri leistų vaikui vizualiai perteikti internetinėje erdvėje slypinčius pavojus, teigia žaidimo „Spoofy“ kūrėjai. Pats žaidimas yra padalintas į keturis pasaulius, o kiekvienas pasaulis sukoncentruotas į skirtingą sritį, kuri ugdo skaitmenines, bendravimo, apsisprendimo, socialines ir pilietines vaiko kompetencijas. Šis žaidimas yra puiki pagalbinė priemonė, kuri leis tėvams, globėjams ar mokytojams padėti 5-10 metų vaikams žengti savo pirmuosius žingsnius į virtualų pasaulį.
Žaidimus žaidžiantiems vaikams naudinga papasakoti apie programėles bei tinklalapius, iš kurių saugu siųstis turinį. Internetiniuose žaidimuose pasitaiko nusikaltėlių, siekiančių išsiaiškinti asmeninę informaciją, prisijungimo ar banko sąskaitos duomenis. Žinoma, prieš tai reikėtų patiems tėvams išsiaiškinti kibernetinio saugumo pagrindus. Naudinga pasidomėti internetinio sukčiavimo ženklais, kuomet nusikaltėliai apgaulės būdu bando išvilioti asmeninę ar finansinę informaciją, kuri vėliau panaudojama pinigų grobstymui.
Jeigu tėvai visiškai neaiškins vaikui apie pavojus, greičiausiai sulauks šokiruojančių pasekmių. Vaikas gali gauti žalingos informacijos, būti traumuotas. Smurtas prieš save bei kitus, ezoterika, erotinis turinys - tai tik keli pavyzdžiai, kurių nesuprasdamas vaikas paaiškina savaip. Taip pat galimi kontaktai su nepažįstamais žmonėmis - tiek sukčiavimo, tiek fizinio išnaudojimo atvejai. Po kurio laiko tėvų pagalbos gali ir nebeužtekti. Dėl to gali prasidėti psichosomatiniai skausmai, nemiga, sutrikti apetitas, nukentėti mokslas. Jei tėvai su vaikais turi tvirtą ryšį, apie visus šiuos dalykus gali sužinoti pakankamai anksti ir užkirsti kelią didesniam pavojui.
ESET saugumo ekspertai tikina, kad vaikai, užsiimantys ne viena veikla virtualioje erdvėje, nesuvokia apie galimas grėsmes ir susiduria su rimtais pavojais. 2016 metais vykęs tyrimas atskleidė, kad beveik pusė jame dalyvavusių vaikų nesidomi, kokius duomenis jie atskleidžia, bandydami prisiregistruoti ar pasiekti tam tikrus internetinius kanalus. Taip pat tyrėjai išsiaiškino, jog jaunoji karta neskaito naudojimosi sąlygų ir taisyklių, nes jos per sudėtingai parašytos ir nesuprantamos.
Daugiau nei trečdalis 12-14 metų jaunuolių yra susidūrę su neapykantą kurstančiu turiniu, kuris yra nukreiptas prieš tam tikrą grupę žmonių. Kaip apsisaugoti ir kokias saugumo priemones pritaikyti, pataria ESET saugumo ekspertai.
Vaikui tik pradėjus domėtis išmaniaisiais įrenginiais, kompiuteriais, iš karto reikėtų pradėti atvirą pokalbį apie galimus pavojus ir kaip jų išvengti. Labai svarbu nuo mažų dienų vaikui rodyti gerą pavyzdį. Jeigu tėvai saugiai naudosis internetu, vaikai perims tai kaip kasdieninį įprotį ir bus lengviau išvengti galimų pasekmių. Taip pat būtina vaikams paaiškinti, kad jų slaptažodžių niekas neturėtų žinoti, nes tai gali privesti ir iki kibernetinių patyčių, pasinaudojant jų pačių paskyromis.
ESET saugumo ekspertai taip pat teigia, jog labai svarbu išmokyti vaikus suprasti, kaip svarbu neidentifikuoti savęs internete, ypač neaiškios reputacijos tinklalapiuose - tikras vardas ir pavardė tokiuose puslapiuose taip pat gali sukelti nemalonumų. Nerimaujantiems dėl vaikų saugumo internete rekomenduojama riboti jų naršymo laiką - gera praktika rodo, jog efektyvu nustatyti laiką kada galima, o kada negalima naudotis internetu.
Jei tėvai nujaučia, kad vaikas žodinio susitarimo gali nevykdyti, naudokite tėvų kontrolės įrankius. Taip galėsite valdyti jų internete praleidžiamą laiką. Tėvų kontrolės įrankiai ne tik padeda apsaugoti vaiką nuo galimų pavojų, bet ir visą šeimą, bei namuose esančius įrenginius.
Dėl pandemijos mokymuisi persikėlus į skaitmeninę erdvę, kibernetinių atakų prieš vaikus skaičius išaugo 144 proc., teigia kibernetinio saugumo kompanija „Surfshark“. Skaičiuojama, kad dar pandemijos pradžioje nusikaltėlių aukomis kasdien tapdavo vidutiniškai 8 vaikai, o finansinių nuostolių dydis per metus siekė 610 tūkst. eurų.
Technologijoms tobulėjant pagrindiniu nusikaltėlių įrankiu išlieka socialinės inžinerijos technikos. Tai pasitikėjimu, melu ar akių dūmimu grįstos apgaulės, į kurias įvilioti vaikai nieko nenutuokdami patys atiduoda nusikaltėliams reikalingus duomenis. Toks apgaulės tipas vadinamas „phishingu“ ir yra populiariausias kibernetinis nusikaltimas pasaulyje visose amžiaus grupėse. Bet būtent todėl, kad yra paremtas ne aukštosiomis technologijomis, o žmogaus psichologija, nesunkiai gali būti įveiktas pasitelkus sąmoningumą ir edukaciją.
Kaip kalbėti su vaikais apie internetines grėsmes?
- Supažindinkite vaikus su grėsmėmis. Pirmiausia, rekomenduojama vaikus supažindinti su internete egzistuojančiomis kibernetinėmis grėsmėmis ir jų tipais bei paskatinti elgtis atidžiai. Gali padėti analogija, jog kaip ir realiame gyvenime ar filmuose yra nusikaltėlių, taip jie egzistuoja ir internete. Galima parodyti specialiai vaikams sukurtus kibernetinio saugumo animacinius filmukus. Ekspertas prideda, kad svarbu ne tik abstrakčiai, o konkrečiais pavyzdžiais paaiškinti, kaip nusikaltėliai veikia.
- Susitarkite taisykles. Būtina suteikti įrankius, kuriuos esant reikalus šie galėtų pasitelkti. Padės labai aiškios taisyklės, ką internete galima daryti ir ko visais įmanomais būdais vengti. Griežta raudona linija turėtų tapti bet koks asmeninės informacijos atskleidimas - adreso, telefono numerio, el. pašto adreso, slaptažodžių siuntimas ir bet kokios pinigų perlaidos. Taip pat svarbu priminti, kad vaikai atidžiai galvotų, kam siunčia savo, kad ir juokais padarytas, nuotraukas.
- Skatinkite atvirą bendravimą. Kalbant su vaikais labai svarbu jų negąsdinti. Greičiau - šviesti, supažindinti ir stengtis padėti. Net ir tokiems reikšmingiems duomenims kaip el. paštas ir jo slaptažodis nutekėjus, įmanoma suvaldyti situaciją, jei reaguojama laiku. O nukentėjus finansiškai privalu kreiptis į teisėsaugą. Bet tam, jog visa tai padarytumėte, vaikai apie incidentus turi jums papasakoti. Tikėtina, jog tai jie padarys tik žinodami, jog nebus nubausti už klaidas, todėl labai svarbu leisti jiems suprasti, kad visada gali būti ramūs kalbėdamiesi su jumis apie netikėtumus internete.
- Kartu apsaugokite paskyras. Apsisaugoti nuo kibernetinių nusikaltėlių atakų padeda ne tik sąmoningumas ir edukacija, bet ir įprasti saugumo įrankiai. Svarbus tvirtas paskyrų ir įrenginių slaptažodis, dviejų veiksnių autentifikacijos funkcija, geros antivirusinės programos ar ugniasienės. Viešose vietose vaikams žaidžiant telefonu ar naršant internete prasminga naudoti ne viešą bevielį „Wi-Fi“ tinklą, bet mobiliuosius duomenis, arba apsaugoti ryšį virtualiu privačiu tinklu (VPN).
Šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje internetas yra neatsiejama vaikų kasdienybės dalis - jie jame mokosi, bendrauja, žaidžia ir atranda naujus dalykus. Tačiau kartu su šiais privalumais atsiranda ir rizikos: nuo netinkamo turinio iki internetinių sukčių, cyber patyčių ar duomenų vagysčių. Internetas suteikia vaikams plačias galimybes mokytis ir kurti, tačiau dėl jaunystės jiems dažnai trūksta patirties atpažinti grėsmes. Be tinkamo tėvų ir mokytojų palaikymo, jie gali lengvai tapti manipuliacijos, patyčių ar apgaulės aukomis.
Vaikų saugumo užtikrinimas internete prasideda nuo atviro bendravimo šeimoje. Tėvai turėtų domėtis, ką vaikas veikia internete, su kuo bendrauja ir kokius tinklalapius lanko. Būtina nustatyti taisykles, parodyti vaikui skirtumo tarp tinkamo ir netinkamo turinio. Daugelis vaikų nesupranta, kad informacija paskelbta socialiniuose tinkluose neišnyksta. Paaiškinkite jiems, jog dalinimasis asmeninėmis nuotraukomis, adresu ar mokyklos pavadinimu gali sukelti pavojų.
Tėvai turėtų naudoti tėvų kontrolės programėles, filtruojančias netinkamą turinį ar ribojančias praleidžiamą laiką. Nors dauguma tėvų žino, kad egzistuoja pavojai, ne visi supranta, kokie konkretūs jie gali būti. Tarp populiariausių grėsmių galima paminėti kibernetines patyčias, sukčius ir apsimetėlius, neteisingą informaciją, priklausomybę nuo ekranų.
Interneto saugumo mokymas turėtų prasidėti ankstyvame amžiuje, kai vaikas pirmą kartą gauna prieigą prie įrenginių. Tai turėtų būti tęstinis procesas, o ne vienkartinis pokalbis. Tėvai turėtų akcentuoti, kad ne kiekvienas žmogus internete yra toks, kokiu apsimeta. Jei vaikas sulaukia įtartinos žinutės ar prašymo atsiųsti nuotrauką, jis turi nedelsdamas pasakyti tėvams. Pasitikėjimas - pagrindas, leidžiantis vaikui jaustis saugiam ir drąsiai kreiptis pagalbos. Jei tėvai reaguoja su bausmėmis ar draudimais, vaikas gali nuslėpti problemas. Geriau rinktis mažus, dažnus pokalbius, aptarti situacijas iš realaus gyvenimo pavyzdžių.
Tėvų atsakomybė neapsiriboja tik techninėmis priemonėmis - jie yra pagrindinis pavyzdys vaikui. Kai tėvai patys laikosi atsakingo interneto naudojimo taisyklių, nenaudoja telefono prie vairo ar vakarieniaujant prie stalo, jie siunčia svarbią žinutę vaikui. Internetas nėra priešas - jis gali būti puikus ugdymo įrankis. Tačiau tik tada, kai tiek vaikai, tiek suaugusieji supranta, kaip jame atsakingai elgtis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
