Stokos pamokos: alkis ir atsparumas senovės visuomenėse ir šiuolaikiniame pasaulyje
Žvelgiant į civilizacijų raidą, akivaizdu, kad tam tikri dėsningumai kartojasi per visą žmonijos istoriją. Antropologinis požiūris į stokos fenomeną atskleidžia, kaip trūkumas ir jo įveikimas formuoja asmens bei visuomenės pažangą.
J. D. Unwino tyrimai ir stokos reikšmė
Man atrodo, kad J. D. Unwinas atrado šį tą svarbaus, ką bandome apibendrinti kalbėdami apie stoką. Oksfordo universiteto profesorius, antropologas Josephas Danielis Unwinas 1933 m. išleido antropologijos klasika tapusią studiją „Seksas ir kultūra“ (Sex and culture).
Šitoje studijoje jis tyrinėjo, ar Sigmundo Freudo seksualinės sublimacijos arba seksualumo raiškos suvaržymo teorija gali būti pritaikyta civilizacijų istorijos analizei. Anot jo, tyrimo rezultatai buvo tokie nuobodžiai pasikartojantys, kad jei būtų tai žinojęs, tyrimo būtų net nepradėjęs. Civilizacijų istorijose kartojosi tas pats dėsningumas: visuomenės egzistavimo pradžioje kultūroje randama griežta seksualinė etika - seksualinio elgesio galimybių ribos yra labai siauros.
J. D. Unwino tyrinėtose visuomenėse seksualinės energijos varžymas pasireikšdavo tuo, kad išryškėdavo dvi visuomenės raidos trajektorijos: ekspansinė ir produkcinė. Tačiau pasiekus aukštą komforto lygį, anot J. D. Unwino, visose tyrinėtose bendruomenėse seksualinės etikos ribos išplaukia. Kiti etapai paprastai būdavo tokie: arba vidiniai kataklizmai - revoliucijos, politiniai perversmai ir t. t. - arba įsiverždavo barbarai, t. y. kita, ne tokia biurokratiška, kultūra perimdavo dominuojantį vaidmenį. Nebūtinai visais atvejais būdavo būtent taip, bet toks modelis kartodavosi dažniausiai. J. D. Unwino studija sulaukė kritikos dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių buvo kritikuojamas ir S. Freudas. Visų pirma dėl per didelio seksualinės raiškos visuomenėje sureikšminimo - juk yra daugiau civilizacijos elementų nei seksualumas.
Man, kaip antropologui, galvojančiam, kad visuomenė vystosi etapais, kurių kaitos negali sustabdyti, atrodo, kad reikia priimti faktą - kiekviena civilizacija turi pradžią, piką ir pabaigą. Stokos fenomenas siejasi su plačiu teminiu lauku - religinėmis, filosofinėmis, etinėmis tradicijomis, kurios bando atkreipti dėmesį į stokos permanentiškumą. Ir kas atsitinka, kai stoka, kaip ontologinis diskursas, visuomenėje išnyksta?
Evoliucinis požiūris į alkį ir perteklių
Daugiau negu 95 proc. mūsų evoliucijos istorijos gyvenome visiškai kitokioje tikrovėje. Homo sapiens kaip atskirai rūšiai evoliucijoje yra šiek tiek daugiau negu du milijonai metų (jeigu vertintume, kaip evoliucionavome apskritai, tai, aišku, yra daug daugiau). Žemdirbystė atsirado tik prieš maždaug dešimt tūkstančių metų. Žmonės pirmą kartą sočiai prisikimšo pilvą ilgesniam laikui, kai išmoko dirbti žemę. Tad mums daug natūraliau jausti alkį ir nežinoti, kada vėl pavalgysime.
Gyventi pertekliuje mums nenatūralu evoliuciškai. Mūsų psichika nemoka gyventi pertekliuje. Perteklius mums žalingas. Įdomu, kad mūsų psichika nėra motyvuota pati išspręsti tą problemą, kol neužsibrėžiame tikslų, kurių link turėtume judėti.
Asmens pažangą lemia nuolatinis savęs ribojimas. Ką reiškia savęs ribojimas? Tai reiškia, kad grąžiname save į pirmapradę būseną, nuo kurios atsispiriame - ten, kur tarpsta visos stokos. Pavyzdžiui, net ir šiais laikais įvairios religinės tradicijos moko žmones valgyti mažiau, apsimarinti daugiau, kartą per savaitę ar kartą per mėnesį išlipti iš savo patogios lovos ir pamiegoti ant grindų, kartais nusiprausti po šaltu dušu ar kitaip pasninkauti.
Stoka kaip varomoji jėga: pavyzdžiai iš praktikos
Kai mane kamuoja alkis, kai man reikia nušauti antilopę, tuomet omenyje turiu vėjo kryptį, įrankio svorį, savo pajėgumą, nuotolį ir t. t. Todėl mūsų psichika susiformavo tokiu būdu, kad kol neatsižvelgiame į stokos faktorių, tol mes prieš save nematome galimybių, kurios gali mums padėti pasiekti tikslus. Verslas tai išmoko labai gerai: neturi metinių tikslų - nepasieksi to, ką gali pasiekti prasčiausias darbuotojas, turintis metinius tikslus.
Geras pavyzdys yra Williamas Kamkwamba - apie jį buvo sukurtas filmas „Berniukas, pakinkęs vėją“ (The Boy Who Harnessed the Wind). Jis gyveno skurdžiame kaime Malavyje, Afrikoje, neturėjo pinigų, valgydavo vieną kartą per parą ir neišgalėjo leisti sau mokytis. Bet, užuot tapęs skurdo statistika, Williamas atsispyrė nuo stokos. Jis pradėjo mokytis savarankiškai. Nusprendė pasigaminti savadarbę vėjo jėgainę. Vėjo jėgainė sugeneravo elektros. Pradžioje nedidelis varikliukas padėjo drėkinti jo tėvų daržą, tada jis ėmėsi aprūpinti visą kaimą ir t. t.
Viljamo istorija | Berniukas, kuris išnaudojo vėją | „Netflix“
Biurokratizacija ir civilizacijų trapumas
Biurokratizacija turi tam tikrų grimasų, kurios ypač ryškios vertinant antropologiškai. Biurokratizacija veda link to, kad ima rastis vis daugiau tik patiems biurokratams reikalingų procesų, kurie mus atitolina nuo stokos patyrimo tikrovės. Biurokratizacija pradžioje veikia gerai, bet ilgainiui ji pasidaro neefektyvi. Mes to nepastebime, nes joje gyvename. Iki kol visko nenušluoja barbarai, kurie, būdami necentralizuoti arba labai menkai centralizuoti, yra be galo lankstūs.
Tie barbarai gali būti krizės, kataklizmai, migrantų krizės ar puolančios kariuomenės ir t. t. Nebejudrus milžinas būna nugalymas. Civilizacijos žlunga, o jų vietoje atsiranda kas nors naujo.
Kaip į verslą iš akademijos atėjusiam žmogui, man be galo įdomu stebėti tokias sistemas kaip, pavyzdžiui, Registrų centras. Jo verte niekas neabejoja, tai neapsakomai svarbus dalykas, be kurio negalėtume išsiversti. Bet ten yra tiek mikroprocesų, kurie atsiduria ant mūsų pečių, kai mums reikia ką nors pajudinti, nors šiaip jie nekuria jokios vertės. Tam tikrame civilizacijos gyvavimo etape biurokratinis mechanizmas visada tampa sunkesnis negu tikrovė, kurioje gyvena žmonės, bandydami įveikti stoką.
Senovės Kinijos pavyzdys
Įdomus pavyzdys - senovės Kinija, kuri buvo galinga, turtinga, stipri ekonomiškai, išsivysčiusi mokslo požiūriu. Ir atrodo neįtikėtina, kad tokie barbarai kaip mongolai galėtų ją nugalėti. Kas atsitiko? Pirma iš civilizacijos ydų: jie atsisakė karinės tarnybos ir pradėjo samdyti kariuomenę. Atėjus mongolų kariuomenei, samdiniai paklojo vėliavas Čingischanui po kojomis ir atsisakė kariauti. Nors dar keletą metų sugebėjo atsilaikyti, Kinijos imperija vis tiek žlugo.
Kodėl svarbu mokyti vaikus stokos supratimo?
Anot J. D. Kodėl svarbu tai pasakoti vaikams bei jaunimui ir kam mokyti juos stokos supratimo? Yra viena tokia gan patriarchalinės kalbėsenos patarlė Afrikoje: „Sunkūs laikai sukuria stiprius vyrus. Stiprūs vyrai sukuria gerus laikus. Geri laikai sukuria silpnus vyrus. Silpni vyrai sukuria sunkius laikus.“ Aišku, nebūtina kalbėti tik apie vyrus - galima tai pasakyti ir bendrai apie žmones.
Atrodytų, tai nesusiję dalykai. Bet pagalvokite apie kario treniravimą: kariai bloškiami veidu į visas įmanomas stokas - į purvą, šaltį, alkį, miego trūkumą. Karys turi išmokti ten išgyventi ir gyvuoti, turi įveikti pyktį, norą valgyti, norą tuštintis, norą miegoti, baimę ir paversti visa tai agresija.
Raginimas mokyti savo vaikus būti kariais reiškia, kad būtina atsižvelgti į stoką. Susidūrimas su stoka ir gebėjimas įveikti stoką yra svarbus ne tik individualiam žmogui, bet ir kultūrai, visai visuomenei.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
