Airijos abortų referendumas: istorinė kova už moterų teises ir permainos

Referendume, įvykusiame Airijoje, buvo sprendžiamas klausimas, ar palikti konstitucinę pataisą, kuri buvo įteisinta 1983-aisiais ir praktiškai reiškė beveik absoliutų abortų draudimą. Šis sprendimas jau dabar laikomas istorinių. Gegužę referendumu buvo panaikintas abortų draudimas, galiojęs ne vieną dešimtmetį, pademonstruodamas Airijos politikų stuburą ir šalies visuomenės pokyčius. Griežto abortų draudimo atmetimas žymi didėjančią toleranciją socialiniais klausimais tradiciškai katalikiškoje Airijoje.

Premjeras Leo Varadkaras referendumą pavadino naujos eros Airijoje pradžia. Pasak jo, balsavimas bus prisimenamas kaip „diena, kai Airija iš paskutinio savo šešėlio išėjo į šviesą, diena, kai suaugome kaip šalis ... ir užėmėme vietą tarp pasaulio valstybių“.

Abortų draudimo ištakos ir aštuntoji konstitucijos pataisa

Airijos abortų reguliavimo laiko juostą reikėtų pradėti nuo 1861 metais įsigaliojusio „Pažeidimo prieš asmenį įstatymo“ (angl. Offences Against the Person Act) ir vėlesnių jo pataisymų, kurie iš esmės uždraudė abortą Airijoje. Šis įstatymas, kuris buvo priimtas Jungtinės Karalystės parlamente, kol Airija dar buvo jos sudėtyje, išliko galioti ir po Airijos nepriklausomybės paskelbimo.

Praėjus daugiau nei amžiui, 1983 metais priimta 8-oji Airijos Konstitucijos pataisa, dar kitaip vadinama Straipsniu 40.3.3 (angl. Article 40.3.3). Ši pataisa sulygino negimusio vaisiaus ir motinos teises į gyvybę bei konstituciškai įtvirtino draudimą nutraukti nėštumą praktiškai visais atvejais, net kai vaisiaus gyvybė užsimezgė dėl kraujomaišos, išžaginimo arba yra rimtų požymių, kad nėščioji gali nusižudyti. Abortai jau tada nebuvo legalūs, bet politikai ir dvasininkai bijojo pasaulyje pučiančių liberalių vėjų, todėl norėjo įtvirtinti draudimą konstitucijoje. Tuomet referendume už bet kokių abortų draudimą balsavo 67 procentai airių.

Airė korespondentė Orla Ryan tuos laikus prisimena taip: į jos mokyklą šviesti moksleivių ateidavo atstovai iš Negimusio vaiko apsaugos organizacijos, visoje Airijoje mergaitės nešiojo mažytį auksinį ženkliuką su naujagimio pėdutėmis, kampanijos „Už gyvybę“ simbolį. 9-ajame dešimtmetyje atrodė, kad kalbėti prieš abortus - esminė katalikybės paskirtis, taip pat kaip katalikybė buvo esminė airio savybė. Buvo neįmanoma netgi įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

Svarbiausi teismo procesai ir bylos

„Byla X“ (1992 m.)

Kurį laiką „sklandžiai“ funkcionavusiam aborto įstatymui 1992 metais iššūkį metė vadinamoji „Byla X“ (angl. The Case X). Šios istorijos ašis - 14-metė mergaitė, kuri pastojo po išžaginimo. Paauglei ne tik nebuvo suteikta galimybė nutraukti nėštumą Airijoje, bet ir uždrausta tai atlikti kitoje valstybėje, nepaisant medicininio pripažinimo, jog ši jauna mergina gali griebtis savižudybės. Sprendimą teismas priėmė aiškindamas, jog leidus atlikti abortą nėštumas tikrai būtų nutrauktas, kai, tuo tarpu, neleidus to padaryti, mergina nebūtinai įvykdytų savižudybę. Taip teismas tarsi sumenkino motinos gyvybę, riziką jai, ir pirmenybę suteikė vaisiui. Visgi, byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, kuris leido atlikti abortą dėl merginos savižudybės grėsmės.

„Byla X“ ne tik sukūrė precedentą, tačiau ir privertė Airijos politikus rengti referendumą, kurio metu priimtos Konstitucijos pataisos, įpareigojančios Airijos institucijas netrukdyti nutraukti nėštumą kitoje šalyje ir suteikti visą reikiamą informaciją apie tai. Deja, bet savižudybės grėsmės klausimas porai dešimtmečių į priekį taip ir liko neišspręstas.

A, B ir C prieš Airiją (2010 m.)

Kita svarbi žymė Airijos istorijoje, atkreipusi tarptautinių institucijų dėmesį - tai trijų moterų, vadinamų A, B ir C atvejais, kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Moterys skundė Airijos negebėjimą užtikrinti efektyvų įstatymo, leidžiančio atlikti abortą, esant pavojui motinos gyvybei, vykdymo.

• Moteris A neturėjo nuolatinių pajamų, gyveno skurde, kentėjo nuo alkoholizmo ir depresijos, o visi keturi jos vaikai gyveno globėjų priežiūroje. Suvokdama netinkamas sąlygas naujai gyvybei ateiti į pasaulį ir bijodama, kad šis neplanuotas nėštumas gali trukdyti jai sveikti nuo alkoholizmo ir depresijos, moteris siekė nutraukti nėštumą.
• Moteris B nenorėjo, galimai nesijautė pajėgi tapti vieniša motina. Negalėjimas A ir B moterims atlikti aborto Airijoje procedūrą pavertė labai brangia, komplikuota ir traumuojančia.

EŽTT nusprendė, kad nors abiejų moterų atvejais, ypač pirmuoju, abortas atrodo kaip pateisinama priemonė, tiesioginės grėsmės jųdviejų gyvybei nebuvo, tad, pagal Airijos įstatymus, šalis negalėjo leisti moterims legaliai atlikti aborto šalies viduje. Tačiau sprendimas moters C byloje prieš Airiją buvo kitoks. Ši moteris, turinti Lietuvos pilietybę, trejus metus iki pastojimo kovojo su vėžiu ir buvo gydoma chemoterapija. Moteriai pastojus, Airijos gydytojai neatliko reikalingų tyrimų ir nepateikė išvados, ar, žinant pacientės ligos istoriją, nėštumas gali kelti grėsmę jos ar vaisiaus gyvybei. Tad klausimas, ar moteris gali legaliai atlikti abortą Airijoje grėsmės motinos gyvybei pagrindu, nebuvo atsakytas.

2010 metais EŽTT nusprendė, jog Airija nėra įtvirtinusi konkretaus ir objektyvaus mechanizmo, kuris leistų moteriai gauti reikiamas išvadas apie jos būklę ir taip patekti į siaurus šalies įstatymo rėmus, leidžiančius grėsmės gyvybei atveju legaliai atlikti abortą šalyje. Teismas konstatavo, kad Airija pažeidė teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, todėl privalo aiškiai nustatyti aborto vykdymo tvarką ir užtikrinti, kad besilaukianti moteris gautų visą būtiną informaciją apie savo būklę. Toks EŽTT sprendimas atnaujino kurį laiką nutilusias diskusijas ir įpareigojo šalies valdžią iš naujo peržvelgti įstatymus aborto klausimu.

Savitos Halappanavar mirtis ir visuomenės pasipiktinimas

Airijos vyriausybė spręsti klausimo neskubėjo. Kol valdžia tylėjo, 2012 m. tiek Airiją, tiek tarptautinę bendruomenę sukrėtė Savitos Halappanavar mirtis. Įvykus vaisiaus pažeidimui, Airijoje gyvenančiai Indijos pilietei nebuvo laiku atliktas abortas. Dėl jo moters kūne atsirado infekcija, sukėlusi sepsį, kurio medikai nebegebėjo suvaldyti. Gydytojai nepaisė šeimos prašymų atlikti vaisiaus pašalinimą. Tyrimas nustatė, kad gydytojai privalėjo atlikti abortą, tačiau Airijos ligoninė, baimindamasi gresiančių sankcijų, pažeidus abortų draudimo įstatymą, nėštumo nenutraukė. Tyrimas taip pat nustatė, kad tokia nėštumo komplikacija bet kurioje mediciniškai pažengusioje valstybėje galėjo ir turėjo būti suvaldyta, atliekant abortą ir taip išsaugant moters gyvybę.

Savitos Halappanavar mirtis sukėlė pasipiktinimą tiek Airijoje, tiek už jos ribų. Po šio įvykio atsirado daugybė moterų, kurios pradėjo dalintis savo skaudžia patirtimi, siekiant nėštumo nutraukimo procedūros Airijoje. Visuomenė pradėjo abejoti, ar šalies ligoninės geba objektyviai spręsti, kas geriausia paciento, šiuo atveju nėščios moters, sveikatai.

Smarkiai įsižiebusias aistras parlamentas ėmėsi gesinti 2013 metais priimdamas „Gyvybės saugojimo nėštumo metu“ (angl. The Protection of Life During Pregnancy) įstatymą, kuris turėjo įvesti aiškumo tose situacijose, kai nėštumo metu moters gyvybei atsiranda grėsmė. Esminiu šiuo įstatymo aspektu tapo savižudybės pavojaus, kaip grėsmės motinai, leidžiančios atlikti abortą, įteisinimas, kurį buvo mėginta įtvirtinti dar prieš dvidešimt metų po minėtosios „Bylos X“. Visgi, kilęs nepasitenkinimas buvo per didelis, o įstatymo sukurti pakeitimai per menki ir mažai padedantys tokioms moterims kaip Savita, todėl aborto klausimas nebebuvo atidėtas į šalį.

Priešingai, tarptautinė bendruomenė bei institucijos ir toliau aktyviai kritikavo beveik absoliutų abortų draudimą Airijoje. Jungtinės Tautos tiek 2015, tiek 2016 metais ne tik dar kartą pakartojo, jog Airija pažeidžia žmogaus teises - varžo moters teisę rinktis, diskriminuoja negalinčias pasidaryti aborto dėl finansinės padėties, propaguoja žiaurų elgesį, versdama išnešioti vaisių, turintį mirtiną anomaliją - bet ir primygtinai rekomendavo surengti referendumą dėl aštuntosios Konstitucijos pataisos panaikinimo.

Paminėjimo verta ir visu šio sujudimo laikotarpiu vykusi kampanija susijusi su nėštumo nutraukimui skirtomis tabletėmis. Šios tabletės, kaip ir pats abortas Airijoje, žinoma, buvo draudžiamos. Tačiau moterų aktyvisčių grupės ne kartą keliavo po Airiją ir dalino internetu parsisiųstas, Pasaulio sveikatos organizacijos patikrintas, tabletes moterims, negalinčioms įpirkti reikalingos kelionės aborto procedūrai kitoje šalyje atlikti. Jos taip pat rengė viešas akcijas, kuriose moterys viešai vartojo abortui skirtas tabletes, siekdamos iškelti problemą į viešumą.

Kelias į referendumą ir Airijos visuomenės pokyčiai

Visuomenėje netylant diskusijoms, 2016 m. Airijos valdžia pasiekė tašką, kai nereaguoti į susidariusią situaciją būtų buvę neadekvatu. Tų pačių metų rudenį buvo sukviesta piliečių asamblėja, kurioje dalyvavo 99 žmonės, turėję išklausyti specialistų nuomones abortų klausimu ir pateikti rekomendacijas parlamentui. Daugelio nuostabai, rekomendacijos buvo daug liberalesnės nei tikėtasi - asamblėja rekomendavo leisti nutraukti nėštumą iki 12-os nėštumo savaitės moters pasirinkimu, o vėlesnėse stadijose tik esant komplikacijoms.

Asamblėjos dalyviai - paprasti žmonės, ne politikai ar specialistai aborto klausimu - pabrėžė, kad abortų draudimas pažeidžia moters teises bei konstatavo, kad abortai vyksta, tiesiog jie tapo prieinami tik finansiškai apsirūpinusioms moterims, galinčioms keliauti į užsienį. Asamblėjos dalyviai rekomendavo Airijai pripažinti realybę ir keisti ją tokiais būdais, kurie nebelaikytų moterų antrarūšėmis pilietėmis.

Po rekomendacijų pateikimo Airijos parlamentas balsavo ir, nepaisydamas rugpjūtį suplanuoto popiežiaus vizito, nusprendė rengti referendumą dėl aštuntosios Konstitucijos pataisos panaikinimo ir abortų legalizavimo pagal pateiktas rekomendacijas. Svarbu paminėti, jog itin katalikiška valstybe ilgą laiką laikyta Airija pastaruosius kelerius metus demonstravo tam tikrą atitolimą nuo Vatikano mokymo. Vienas ryškiausių santykių atšalimo pavyzdžių - 2015 metais referendumu įteisinta tos pačios lyties žmonių santuoka. Tikėtina, jog toks atitolimas nuo griežtų bažnyčios normų galėjo įvykti ir dėl kuris laikas Airijos dvasininkiją krėtusių vaikų seksualinio išnaudojimo skandalų, dėl kurių kunigai prarado „moralinį balsą“ visuomenėje.

Nors dabar galiojanti Aštuntoji Konstitucijos pataisa iš esmės reiškia abortų draudimą, pastaraisiais metais įstatymas buvo keistas. Kol Lietuva laukia į šalį atvyksiančio popiežiaus Pranciškaus, Airija Vatikano vadovą priėmė mėnesiu anksčiau - rugpjūtį. Tiesa, nors socialiniai tinklai Airijoje buvo užtvindyti vizito įspūdžių, tačiau atrodo, kad Pranciškaus apsilankymas pavėluotas. Ilgus metus demonstravę atsidavimą ir ištikimybę Vatikano mokymui, Airijos gyventojai dar gegužę referendumu panaikino beveik absoliutų abortų draudimą, galiojusį ne vieną dešimtmetį.

Referendumo kampanija ir visuomenės nuomonės

Referendumas padalino Airijos visuomenę: Dublino gatvėmis šiomis savaitėmis žygiavo ir vienos, ir kitos stovyklos šalininkai. Pasisakantys už draudimų panaikinimą, sako, jog taip būtų įteisinta medicininė rizika. Draudimą palaikantys teigia, kad konstitucijos pataisa suvienodina moters ir vaiko teises. Tiems, kurie mano, kad gyvybė prasideda vos pastojus, atrodo, jog aštuntoji pataisa išgelbėjo tūkstančius gyvybių. Bet kitiems ši mintis skamba klaidingai.

„Airijos žmonės tikrai susipažinę su abortais. Tiesiog tam jiems reikia keliauti kitur“, - sakė Airijos nacionalinių gimdymo namų vadovė Rhona Mahony. Nors dauguma airių save laiko katalikais, tai nereiškia, jog jie aklai paiso Katalikų bažnyčios tokiais klausimais kaip asmens moralė. Tačiau abortai užima ypatingą vietą airių pasaulėžiūroje, ir referendumas tapo tikru lakmuso popierėliu siekiant patikrinti, kiek Airija pasikeitė. „Dešimtmečiais mums buvo kalama, kad abortas yra žmogžudystė. Tai labai subtili tema“, - sakė moterų teisių aktyvistė Ailbhe Smyth.

Iki referendumo dėl 8-osios pataisos moterys, norinčios nutraukti nėštumą, turėdavo vykti į užsienį pasidaryti aborto, gimdyti vaikus net pastojusios po išžaginimo ar incesto, arba imtis rizikingų nelegalių priemonių namuose. Abortų priešininkai aiškino, kad jie stoja į mūšį už žmonių gyvybę, teigdami: „Vos užsimezga gyvybė, tas vaikas nusipelno būti saugomas. Kas būtų, jei sakytum, kad mažas vaikas yra ne toks pat kaip pagyvenęs pensininkas.“

Po medikamentinio aborto, per kurį injekcija sustabdė vaisiaus širdį, o tada buvo sukeltas gimdymas, Jennifer Ryan su partneriu Dave’u nusprendė palaidoti neišsivysčiusį kūdikį gimtinėje. J. Ryan košmaras prasidėjo 2012 metų spalį, kai 22 nėštumo savaitę per ultragarso tyrimą paaiškėjo, kad vaisius neturi jokių šansų likti gyvas. Jai buvo paaiškinta, kad dėl itin griežtų abortus draudžiančių įstatymų Airijoje ji turi du pasirinkimus: „Arba toliau nešiok kūdikį, kas savaitę tikrinsime ir sukelsime gimdymą, kai širdis nustos plakusi. Arba gali keliauti.“ Žodis „keliauti“ reiškė viena - važiuoti į Jungtinę Karalystę, kur tam tikromis sąlygomis abortai atliekami legaliai.

Referendumo rezultatai ir nauja teisinė tvarka

Beveik du trečdaliai rinkėjų penktadienį atmetė griežtą, 1983 metais priimtą konstitucijos 8-ąją pataisą, pagal kurią gydytojai embriono nuo pat apvaisinimo akimirkos teises turėjo laikyti lygiomis motinos teisėms. Nedviprasmiškas referendumo rezultatas vadinamas istorine kovos už moterų teises pergale.

Balsavusiųjų apklausos rodė, kad draudimo panaikinimui buvo pritarta ir miestuose, ir kaimuose, kad už draudimo panaikinimą balsavo ir vyrai, ir moterys. Labiausiai draudimo panaikinimui pritarė jauni rinkėjai, įskaitant tuos, kas grįžo į šalį balsuoti iš darbų ar universitetų žemyninėje Europoje. Tačiau draudimo panaikinimui buvo tvirtai pritarta visose amžiaus grupėse, išskyrus grupę nuo 65 metų.

Jei buvo pritarta naikinti pataisą, mūšis persikėlė į parlamentą, kur vyriausybė pristatė įstatymo projektą, siūlantį nėštumo iki 12 savaičių nutraukimą be jokių apribojimų. Premjeras Leo Varadkaras pabrėžė, kad jo vyriausybė siūlys leisti atlikti abortus iki 12 nėštumo savaitės, taip pat vėlyvesnius, jeigu kyla grėsmė ar rimta žala nėščiajai ir vaisiaus gyvybei.

Bilio tikslas išlieka tas pats - užtikrinti abortų prieinamumą per pirmąsias 12 nėštumo savaičių. Numatoma, kad joks gydytojas negali būti verčiamas atlikti arba dalyvauti atliekant abortą, jei tai prieštarauja jo religiniams įsitikinimams (angl. conscientious objection). Naujai atsiradusia projekto nuostata reglamentuojama, kad asmenys, kurie užsiima informavimu, patarimais ir konsultavimu apie nėštumo nutraukimą, negali už tai gauti užmokesčio ar kitokio atlygio. Draudžiama organizuoti aborto atlikimą šalyje ar už šalies ribų mainais į gaunamą atlygį.

Sprendimus dėl pavojaus motinos sveikatai ar gyvybei turi priimti vienas akušeris ir dar vienas praktikuojantis gydytojas, kurie abu turi sutarti dėl vertinimo apie galimą pavojų. Net ir šiuo pagrindu abortas negali būti atliekamas, jei kūdikis pasiekęs amžių, kai galėtų išgyventi savarankiškai. Abortas leidžiamas iki 12 nėštumo savaitės, tačiau numatomas 72 valandų laukimo periodas nuo valios atlikti abortą pareiškimo iki procedūros vykdymo. Prieš referendumą skelbtoje schemoje buvo numatytas 72 valandų laukimo periodas, tačiau dabartinėje formuluotėje minimos trys dienos.

tags: #airijoa #referendumas #abortu #iteisinimas

• Kaip tinkamai nuimti ir saugoti bulvių derlių
• Originalios idėjos pranešti apie nėštumą
• kaip išsirinkti naudotą vaikišką lovytę
• Kaip įveikti gimdymo baimę?
• Kas slypi už rusiškų kriminalinių gimtadienio sveikinimų?