Alfredo Adlerio individualioji psichologija: vaiko elgesio ypatumai
Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija siūlo unikalų požiūrį į vaikų elgesio problemų supratimą. Ši teorija, pabrėžianti socialinius ir psichologinius veiksnius, teigia, kad vaiko elgesys yra motyvuotas siekio kompensuoti menkavertiškumo jausmą ir siekti pranašumo.
Menkavertiškumo jausmas: varomoji jėga
Adleris teigė, kad menkavertiškumo jausmas yra universalus žmogaus patyrimas, kuris prasideda kūdikystėje. Kūdikiai, būdami maži, bejėgiai ir priklausomi nuo suaugusiųjų, suvokia savo santykinį silpnumą. Šis suvokimas sukelia menkavertiškumo jausmą, kuris, pasak Adlerio, yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis, bet veikiau motyvacijos šaltinis augti, siekti ir progresuoti.
Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi - nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis.
Veiksniai, formuojantys menkavertiškumo kompleksą
- Organų menkavertiškumas: Silpni ar ligoti kūno organai gali paskatinti vaiką sutelkti dėmesį į savo silpnumą ir stengtis kompensuoti defektą.
- Gadinimas arba lepinimas: Sugadintas vaikas, kuris namie visada yra dėmesio centre ir kurio kiekvienas noras yra patenkinamas, gali pradėti manyti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus.
- Nepriežiūra: Vaikas, kuriuo nesirūpinama, jaučia meilės ir saugumo trūkumą dėl tėvų abejingumo ar priešiškumo.
Įvadas į Alfredo Adlerio individualiąją psichologiją (Adlerio psichologija)
Pranašumo siekimas ir gyvenimo stilius
Adleris teigė, kad menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti pranašumo, suprantamo kaip tobulumo siekimas. Tai įgimtas noras įveikti sunkumus, plėstis ir judėti link išbaigtumo. Nors visi žmonės turi šį galutinį tikslą, kiekvienas žmogus išvystoja unikalų savybių, veiksmų bei įpročių rinkinį - gyvenimo stilių.
Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Svarbų vaidmenį atlieka gimimo eiliškumas, nes tėvų požiūris į kiekvieną vaiką skiriasi.
Gimimo eiliškumo įtaka (pagrindiniai aspektai)
| Pozicija | Būdingi bruožai |
|---|---|
| Pirmasis vaikas | Dėmesio centras, vėliau „nukarūnuojamas“, linkęs į autoritarizmą. |
| Antrasis vaikas | Nuolat varžosi su vyresniuoju, skatinamas greitesniam vystymuisi. |
| Jauniausias vaikas | „Šeimos pagrandukas“, gali vystytis ypač greitai arba būti lepinamas. |
| Vienintelis vaikas | Visada dėmesio centre, subręsta anksčiau, sunkiau dalinasi. |
Svarbu pabrėžti, kad Adlerio teorija nėra tik diagnozė ar psichologinių sutrikimų analizė. Tai optimistinis požiūris, leidžiantis žmogui mažiau save smerkti ir pradėti kurti drąsesnį santykį su netikrumu. Adlerinė terapija padeda žmogui pamatyti, kaip jo simptomai susiję su vadinamosiomis gyvenimo užduotimis: darbu, meile, draugyste, atsakomybe, bendradarbiavimu, savarankiškumu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
