Antano Maceinos idėjos apie tautinį auklėjimą: vertinimas ir aktualumas
Straipsnyje siekiama išryškinti esmines Antano Maceinos tautinio auklėjimo idėjas ir pagrįsti jų vertingumą šiuolaikinės globalizacijos kontekste. Maceinos darbai, kuriuose sprendžiamos tautinio auklėjimo problemos ugdant asmens tautinį tapatumą, yra svarbūs ir aktuali šių dienų ugdymo teorijai bei praktikai.
Remiantis sisteminiu principu, įgalinančiu tautinį auklėjimą suvokti kaip vientisą fenomeną, svarbiausias dėmesys straipsnyje sutelkiamas į A. Maceinos tautos ir tėvynės - esminių tautinio auklėjimo sąvokų - sampratos suaktualinimą. Nagrinėjami prigimtiniai ir atsitiktiniai tautinio auklėjimo veiksniai, aptariamos priemonės, kurių pagalba galima įgyvendinti skirtingus tautinio auklėjimo uždavinius (estetinio tautos lavinimo priemonės, religinio tautoškumo auklėjimo priemonės ir kt.).
Antano Maceinos tautos samprata
Antanas Maceina savo darbe „Tautinis auklėjimas“ (TA) nagrinėja tautos sampratą, kurią sudaro trys skirtingi aspektai: biologinis determinizmas, teleologinė tautos samprata ir normatyvinis pradas.
Biologinis determinizmas
Pasak Maceinos, tautą veikia rasė, aplinka ir istorinis likimas. Rasę jis supranta kaip žmogaus biologinę, genetinę sąrangą ir paveldą, kuris kartu su aplinka sukuria fizinį tautos tipą, turintį poveikio ir dvasiai, mąstymui ir pan..
„Tauta nebus mokslininkė, jei etninis josios tipas neturės gero juslinio pažinimo“, ji nebus menininkė, jei jos tipas nebus nusiteikęs savaimingai kūrybai (p. 150).
Be tinkamo biologinio paveldo žmogus negali pilnai įsilieti į tautą. „Svetimo etninio tipo individas negali ligi gelmių suaugti su tautiškomis lytimis, nes materialinis jo pagrindas lieka visados skirtingas ir todėl kūno veikimas nesiderina su tautiškumo reikalaujamu sielos veikimu“ (p. 155).
Teleologinė tautos samprata
Maceinos tautos sampratoje jaučiamas stiprus teleologinis elementas, romantizmo paveikta tautos kaip organizmo samprata, neapsieinama be Aristotelio galutinių priežasčių aidų. Maceina teigia, kad „kiekviename gamtos sukurtame dalyke glūdi išvidinis linkimas (Trieb) išsiskleisti ir apsireikšti regimu pavidalu arba regima ir pastovia lytimi“ (p. 92).
Maceina pažymi individo svarbą, teigia, kad tautinė individualybė negali būti atskirta nuo žmogaus ir gali egzistuoti tik individe. Tačiau jis dažniau tautą vaizduoja kaip organinę būtybę, turinčią savo įgimtą paskirtį ir apsprendžiančią tautiečių elgesį ir veiksmus.
„Tauta, kaip ir žmogus, turi savo pašaukimą. Visi tautos gebėjimai ir jėgos telkiasi aplink vieną kurį svarbiausią linkimą, kuris juos apvaldo ir savo charakteriu paspalvina. Net ir nežinodama, tauta eina į tam tikrą tikslą, stumiama išvidinių savo prigimties dėsnių“ (p. 314).
Šis esminis polinkis yra įgimtas, jį „galima tik atrasti pačioje tautos prigimtyje“ (p. 316), taigi pripažinti ir padaryti sava. Šiuo atžvilgiu tauta yra ne tik sąmoningas, bet ir determinuotas organizmas.
Normatyvinis pradas
Tautos pašaukimas turi tvirtą normatyvinį elementą. Remdamasis savo mokytojo Stasio Šalkauskio mintimis, Maceina pabrėžia, kad tautinis pašaukimas dera su visos žmonijos pašaukimu, yra visuotinio žmonijos darbo dalis. Tauta randa „savo atbaigą ir galutinę prasmę“ universalume, įgyvendindama universaliai reikšmingą, anttautinę idėją (p. 317).
Ne tautinis egoizmas, ne tautinės valstybės materialinė gerovė, ne jos karinė galia, o tautos bendradarbiavimas taikiame, kūrybingame žmonijos vystymesi yra veiksmas, įprasminantis ir pateisinantis tautą. Reikia siekti gėrio visoms tautoms, nes gėris nepadalijamas (p. 277).
Maceina pabrėžia, kad „kiekviena tauta yra lygi kitai tautai etniniu atžvilgiu“, kad stipresnės tautos neturi teisės paglemžti mažesnių, ir kad „teisės grindimas zoologiniu vertingumu yra grįžimas į „kumščio teisės“ laikus ir pirmas žingsnis į civilizuotą subarbarėjimą“ (p. 275).
Nacionalizmo kritika
Nors TA parašytas 1934 m., kai nacių barbarizmas nebuvo atsiskleidęs visa pilnatve, Maceina griežtai smerkia nacionalizmą ir nacizmą. Nacionalizmas suabsoliutinąs tautą, neigiąs kitų tautų laisvę, į jas žiūrįs su panieka ir neapykanta. Nacionalizmas puoselėja militarizmą ir imperializmą, o karo kultas yra esminė nacionalistinės praktikos dalis (p. 274).
Neigdamas tautų lygybę ir pasiduodamas imperialistiniams kėslams, jis yra „tikra prasme dorinis nusikaltimas“.
Užsisklęsdamas savyje, besąlygiškai didžiuodamasis savo laimėjimais, atsiribodamas nuo kitų tautų ir jų kultūrų, nacionalizmas nualina savo tautos kultūrą, priveda ją prie skurdimo ir nykimo (p. 282).
Pranašišku tonu Maceina teigia, kad Europos likimas „pareis nuo to, ar jis grįš į krikščionybę ir bus išgelbėtas, ar vietoj Kristaus pasirinks Wodaną ir pasuks į barbarybę“ (p. 289).
Tautinio auklėjimo svarba ir aktualumas
A. Maceinos pedagoginės idėjos, inspiruojančios norą bei pastangas pažinti ir puoselėti tautinę individualybę, sąmoningai skatinti savo tautinį pašaukimą, įtraukiantį tautą ir į tarptautinį gyvenimą, ir kartu ją saugantį nuo nutautinimo, ir šiais laikais daugeliu aspektų yra labai reikšmingos ir pritaikomos.
Maceinos tautinis auklėjimas suprantamas kaip pagrindinė ugdymo sritis pedagoginiame procese, nuo kurios priklauso tautos valstybės tvirtumas, įvaizdžio patrauklumas tarptautinėje erdvėje. Tautinis auklėjimas glaudžiai susijęs ir yra priklausomas nuo visų veiksnių - šeimos, mokyklos, valstybės, Bažnyčios ir kt., taip pat veiklų integracijos, sinergijos ugdant vaikų tautinį identitetą.
A. Maceinos tautinio auklėjimo idėjos randa tam tikrą atgarsį ir tarp šiuolaikinių pažangių tautinio tapatumo, arba nacionalinio identiteto, apologetų, suvokiančių tautinį tapatumą kaip individo buvimą ir išlikimą su ta pačia etnine grupe, jos laikymą savo tauta, pagrįstą geografiniu, lingvistiniu ir kultūriniu bendrumu. Tai teikia vilties, kad pažangi A. Maceinos tautinio auklėjimo koncepcija bus toliau sėkmingai tęsiama ir plėtojama.
Nors tautos samprata formaliai yra nuosekli, Maceina be rimtų argumentų konstatuoja, kad visi šie elementai tarp savęs dera ir kartu sudaro pagrindą tinkamai apibrėžti tautą bei pagrįsti normatyvinius reikalavimus. Šie reikalai yra sudėtingesni, negu Maceina įsivaizduoja.
TA Maceinai tauta yra ne tik sociologinis politinis darinys, bet ir dorovinė, kūrybinė užduotis, ne mažiau idealas nei tikrovė.
Istorinis tautinių judėjimų kontekstas
Tautinis judėjimas yra naujųjų laikų reiškinys. Vakarų Europoje tautinių judėjimų pradžia dažniausiai siejama su 1568-1648 vykusia olandų kova su Ispanija už savo valstybinį savarankiškumą ir 17-18 a. sustiprėjusia airių kova su Anglija. Amerikos tautų išsivaduojamasis judėjimas virto Jungtinių Amerikos Valstijų (1775-83) ir Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje (1810-26) nepriklausomybės karais.
Itin didele tarptautine problema tautiniai judėjimai tapo 19 a., kai autonomijos ar savo valstybingumo pradėjo reikalauti Austrijos, Rusijos ir Osmanų imperijose gyvenančios pajungtos tautos. I pasaulinis karas (1914-18) sudarė sąlygas 1918 susikurti estų, latvių, lietuvių, lenkų, pietų slavų ir kitų tautų valstybėms.
Kaip atsakas į tautinius judėjimus kilo nacionalizmas, labiausiai paveikęs turkų, vokiečių tautas. Siekiant sukurti monoetnines valstybes Turkijoje, Vokietijoje buvo griebtasi prievartos, net genocido. Po II pasaulinio karo (1939-45) Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje iki 1980 susikūrė 81 nauja valstybė. 1990-91 dėl tautinių nesutarimų ir ūkio krizės žlugus Sovietų Sąjungai išsivadavo ir sukūrė (atkūrė) savo valstybes net 14 tautų.
Dėl tautinių prieštaravimų žlugusios Jugoslavijos vietoje 1991-2003 etniniu pagrindu susikūrė 7 valstybės. Nepaisant šių teigiamų permainų, tautiniai judėjimai nesiliauja.
Taikomosios idėjos
| Idėja | Aprašymas |
|---|---|
| Tauta kaip dorovinė ir kūrybinė užduotis | Tauta suprantama ne tik kaip sociologinis politinis darinys, bet ir kaip idealas, kurio siekiama per dorovę ir kūrybą. |
| Nacionalizmo kritika | Griežtas nacionalizmo, tautų lygybės neigimo, militarizmo ir imperializmo pasmerkimas. |
| Tautinis pašaukimas ir universalizmas | Tautinis pašaukimas dera su visos žmonijos pašaukimu ir yra visuotinio žmonijos darbo dalis. |
| Kultūros svarba | Tautos didybė glūdi ne politikos, bet mokslo, meno ir dorovės žygiuose. Istorijos pamokose reikia pabrėžti kultūrą. |
| Kritinis žvilgsnis į praeitį | Reikia ne tik gerėtis tautos laimėjimais, bet ir atgailauti už jos nuodėmes, kad jaunoji karta nepakartotų praeities klaidų. |
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
